Peter Wohlleben: Paslaptingas medžių gyvenimas
O daugiausia nerimo jiems kelia tai, kad šitaip galop gali sunykti skirtis tarp augalų ir gyvūnų. Na ir kas? Ar tai labai blogai? Šiaip ar taip, skirstymas į augalus ir gyvūnus daug nesvarstant buvo pasirinktas pagal mitybos būdą: vieni vykdo fotosintezę, kiti minta gyvomis būtybėmis. Nors didžiausias skirtumas tarp jų – tai laiko tarpsnis, per kurį apdorojama informacija ir imamasi veiksmų. Tad ar lėtai viską vykdančios būtybės yra savaime mažiau vertingos nei greitosios? Kaskart vis pagalvoju: jei įsisąmonintume, kiek daug panašumų yra tarp gyvūnų ir augalų, galbūt taptume gerokai dėmesingesni medžiams ir kitiems augalams.
Skaitydama šią knygą dažnai viduje jaučiau kažkokį žodžiais nenusakomą skausmą, tarsi širdgėlą, maudimą, svetimą gėdą, o kartais gal net ir ne svetimą, savą, vidinę kaltę už savo ir visos žmonijos veiksmus. Kiek metų mes egzistuojame šioje planetoje? 200 tūkstančių? O štai medžiai čia gyvuoja beveik 400 milijonų metų! Jie išgyveno nerealius klimato atšilimus ir ledynmečius, bet išliko. Dabar mokslininkai jau ištyrė, kad medžiai tarpusavyje intensyviai bendrauja, rūpinasi savo vaikučiais bei senais ligotais artimaisiais ir kaimynais, jie turi atmintį, jausmus, suvokimą, tarpusavio perspėjimo sistemą, bei daug kitokių bendravimo priemonių. Mes, žmonės, esam tokie kvailučiai egocentrikai, iš pradžių netgi manėme, kad Saulė aplink Žemę sukasi, dabar taip pat dažnas įsitikinęs, kad jei kažkas nekalba va tokiais žodžiais, kaip aš su Tavim bendrauju, tai reiškia jis nėra pakankamai protinga būtybė, ir dėl to žmonija – aukščiausias gamtos išsivystymo lygis.
Medžiams migruojant miškas keičiasi. Ne tik miškas – visa gamta. Žmonių ketinimai išsaugoti kraštovaizdį dažnai žlunga. Tai, ką regime, yra tik trumpas tariamo pastovumo epizodas. Šią iliuziją puikiai atspindi miškas – medžiai juk yra ilgiausiai gyvuojančios mūsų aplinkinio pasaulio būtybės. Tad natūraliai augančiuose miškuose pokyčiai pasireiškia pasikeitus kelioms žmonių kartoms.
Labai tikiuosi, kad kuo daugiau žmonių perskaitys šį ir į jį panašius kūrinius, nes tokios knygos nerealiai keičia pasaulio suvokimą. Galiu prižadėti, kad niekuomet jau į mišką nebežengsi taip pat, kaip anksčiau, kai sužinosi tuos įspūdingus mokslinius faktus, kuriais dalinasi autorius. Kad miškas – tai stebuklingas pasaulis, viduje jaučiau ir anksčiau, todėl nepaprastai mėgstu jame leisti laiką. Tačiau dabar ne tik jausiu, bet ir žinosiu, kiek daug nuostabių ir iš pažiūros nepastebimų dalykų čia vyksta!
Tad nieko keista, kad, nors kiekvienas vaikas žino, kad medžiai yra gyvos būtybės, jie vis tiek laikomi daiktais. Krosnyje smagiai spragsinčios pliauskos – tai liepsnos apimtas buko ar eglės negyvėlis. Arba knygos, kurią dabar laikote rankose, popierius – jis pagamintas iš perdirbtos, taigi tam tikslui nukirstos (kitaip tariant, nužudytos) eglės ar beržo. Sakysite – perdedu? Nemanau. Jei visa tai, ką perskaitėte šioje knygoje, apibendrintumėt, tuoj iškiltų asociacija su pjausniais ir kiaulėmis. Savo reikmėms tenkinti mes žudome gyvas būtybes – tokia yra tiesa be pagražinimų.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.
