Iki skausmo kruvini šermukšniai Kapsi ir spalvina miglotą rudenį Klejoja laukais suaugusios svajonės Blakstienos aukštyn žemyn aukštyn O Tave pažinojau viduramžiais Senoviniuose sapnuose laikei ranką Ištirpo žvaigždės nuo šilumos Varva jų dulkės…

Mažos apvalios pakrypusios mėlynos Rodyklytės prie Tavo vardo tvirtina Kad į visus Tavo laiškus atsakiau Į klaustukus atsakiau į tuščius delnus Į keistus sapnus atsakiau Vėl atsidūsti kad aš Tavo atsakymas Dabar…

Ir tada sako mažasis draugas gyvenantis kairėje Destrukcija yra kūrybos forma Ir be pasigailėjimo viską ištrinu Ir žiaurumui reikia drąsos Viską turiu ko man reikia Neturiu reikalo tai įrodinėt Aksioma Prikalk mano…

mažytėm saujom drugiai semia pieną pila ant mūsų galvų ir kvatoja laikrodžiai tiksi absoliučiai netolygiai plaukia vaizdai plaukia miestas mūsų plaukai tirpsta piene spengia ruduo karšta šalta smagu tuščiose kopose ridinėjasi žvilgsniai…

kai tu taip švelniai pirštų galiukais narplioji drėgnus voratinklius kad jie netyčia mano svajonių nesupančiotų ir neapkandžiotų pradedu kvepėti mėtom ir namais atsigulu nuoga ant akmens šnabždu kad drugiai šiemet žiemos čia…