Kartais man atrodo, kad priežastis, dėl kurios pradėjau rašyti tinklaraštį, jau išpildyta, ir viskas, ką galvoju apie pasaulį, išsakyta. Gyvenimas kyla spirale aukštyn ir viskas kartojasi, tik nauju lygiu. Ir tada ką…

Kartais, prisiekiu, jie mane stulbina. Kaip Tau toks CV (grynas print-screen’as, korekcija tik rožinėmis dėmėmis, konfidencialumo sumetimais): Jau nekalbu apie CvOnline’ą, kurie šablonus duoda mažaraščiams kurti: sekančius? Ką jie seka? Išsiustas? Dabar…

Jau šimtu procentu įsibėgėja vasariniai savaitgaliai, kai vos spėji penktadienį grįžt iš darbo, susimest daiktus ir lėkt lėkt lėkt, grįžti sekmadienį prieš pat miegiuko metą ir net nebėra jėgų sugalvot, ką ryt…

Sek paskui baltą triušį. Nes kartais užtenka užsimerkti ir negalvoti. Pasitikėti, eiti ir atrasti. Nes baltas triušis negali būti blogai. Tai daugiau, nei knyga, daugiau, nei filmas (negaliu sulaukti, kol Burton’as parodys…

Balti žvyrkeliai, violetinės alyvos. Kas antrą dieną plyšta galva, kas antrą ateina palengvėjimas. Vyšnių alėjos, rausvi obelų žiedlapiai. Toks geras jausmas, kai išsimiegi ir nieko neskauda. Iki rytojaus. Kai norisi pasakyti šimtą…