Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė: Santuokos alchemija. Menas būti dviese

Kai mes tampame vientisi, tuo pat metu daromės vis mažiau priklausomi nuo kito žmogaus, o galbūt ir visai nepriklausomi. Juk šis brangakmenis, kurio mes taip ilgai – praktiškai visą gyvenimą – ieškojome santykiuose, pasirodo besąs mūsų viduje! Ir tada mūsų meilė nustoja būti būtinybe ar prisirišimu. Tik dabar, atsigręžę atgal, galime prisipažinti, jog tam, kad vystytumės ir augtume, mums reikia kito žmogaus, kuris atspindėtų paslėptas mūsų dalis ir su kuriuo galėtume įveikti visus sunkumus, kylančius mezgantis artumui.
Galiausiai pradedame suvokti, kad plačiąja prasme gyvenime apskritai nėra prieštaravimų, kad visos priešybės priklauso tai pačiai visumai. Ir gyvenimas drauge su partneriu mums padėjo suvokti, kad konfliktai tarp mūsų vykdavo dėl to, jog dėmesį kreipdavome tik į vieną kokį nors situacijos aspektą pamiršdami kitą.

Gražiai ir įdomiai sudėliota knygos struktūra, pakaitomis pateikiama vyro ir moters nuomonė, santykių vystymasis pateikiamas kaip alcheminė kelionė. Nors pagal profesiją ir domėjimosi sritis autoriai turėtų būti artimi mano požiūriui į gyvenimą, asmenybės augimą ir santykius, skaitydama vis jaučiau kažkokį vidinį priešinimąsi jų dėstomoms idėjoms.

Erzino vienareikšmiškai seksistinis ir stereotipiškai patriarchališkas požiūris į lyčių vaidmenis šeimoje. Knygoje vartojami terminai pernelyg supaprastinti, elementarūs – na, atrodo, kad populiariai nusitaikyta į kuo platesnę ir kuo mažiau išsilavinusią auditorijos dalį.

Pabaigiau skaityti tik dėl to, kad apskritai jau senokai jokios knygos nebuvau iki galo perskaičiusi. Be to, šią skaityti tikrai nesunku, jei nepaisyčiau to vidinio priešiškumo. Beje, paskutinis knygos skyrius, apie intergraciją ir nušvitimą, visai patiko. Aukščiau pateikta knygos citata – taip pat iš pabaigos.

Net nežinau, kam galėčiau šią knygą rekomenduoti. Lengvam pasiskaitymui prieš miegą nebent, nesitikint daug naudos.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.