Nusipirkom sodybėlę

Nors aš iš pradžių truputį purčiausi – sakiau, ai, ta nuosavybė, kam ji mums, juk bet kur miškan ar laukuosna gali nuvažiuoti gamta pasidžiaugti, o gyventi kur turim, bet jau vakar ėmė džiaugsmu atsipirkinėti investuoti pinigėliai – mat atidariau deginimosi sezoną! Ir net ne bet kokį, o nuoga krūtine – ne savo pievoj taip drąsiai to nedaryčiau, maža koks liurbis gali užklysti.

Mano tikslas ateičiai yra pasideginti spalio 15 d., kai bus rudens vidurys, nes vakar juk buvo pavasario vidurys, ir jei pavyktų mano šis užmojis, gautųsi visas gražus pusmetis vasarojimo! Ir jei, kaip šįkart buvo, vėlyvą rudenį pakepinu bambą kokiam Egipte, o ankstyvą pavasarį pasitinku Tailando karštyje, aš manyčiau, kad visai įmanoma gyventi. Nes – primenu deginimosi skeptikams – saulytė gamina laimės hormonus, užtatai pietiečiai tokie linksmi, ir aš noriu linksma likti.

O sodybėlė tai apsupta miškais iš visų pusių, paukščiai čiulba neįmanomai garsiai ir įvairiausiais balsais – reaguoja į bet kokį triukšmą: ar mašina pravažiuoja, ar rąstas nukrenta; tai vengiu šunį lodyti, nenoriu kelti panikos vietiniams gyventojėliams ulbuonėliams. Taipogi šmirinėja puikūs ir visai nemaži driežiukai, šildosi saulytėje kaip ir aš. Sprendžiant pagal spiriukų krūveles, ir kažkokios stirnos užklysta. O iš visų nuostabiausias siurprizas buvo aptikti porelę geltonskruosčių žalčių – juk jie visokio gėrio nešėjai ir saugotojai! Puiku puiku.

Jau kiek visokių miško lauko gėlyčių radau pražydusių, net nebūčiau pagalvojusi, o medžiai tai visi pumpuruoti, tuoj bus pats įdomumas žiūrėt, kur koks vaismedis ar vaiskrūmis, kokia alyva ar kaštonas pražys…

Aišku, nebūna viskas taip gerai. Kaip tikra miestietė blondinė iš pradžių įsikūriau degintis prie kažkokio skruzdėlyninio kupsto, ir dar šunytė miestietė šalia prigulė, tai paskui abi kasėmės kaip pašėlusios, o galiausiai aš lipau tokiom sutręšusiom kopėčiom, jos sulūžo, kritau, persidrėskiau savo mėgstamas kelnes ir dar mėgstamesnę šlaunį, dabar skauda, auč. Kitą kartą žinosiu, kad reikia sodybiniais rūbais apsirėdžius sodybon važiuoti.