Netrauk antklodės

Palauk, nešviesk taip aštriai, švelnūs garsai ir tolygus pasaulis dar tegul gaubia mane kaip languota vilnonė antklodė, nes aš ką tik pabudau ir viena mano koja dar sapnų tikrovėj, kita jau po stalu prie kompiuterio, o mintys per vidurį, saldų ir sultingą (ant veido trykšta granatų sultys, lipnūs pirštai terlioja klaviatūrą, sapnų galiukai prilimpa prie mygtukų ir tįsta tįsta, rangosi slidūs granatų-sapnų voratinkliai, neišleidžia, negelbėkit).

Norėčiau turėti patikimų metodų iškvosti šiąnakt sapnuotus žmones, ar jie irgi mane sapnavo, nes viskas taip tikra, atrodo, telefone turi likti sapne gautos žinutės, o fotoaparate – paukščiai kvadratiniam kieme aukštom sienom. Bet visi susimokę tyli, slapta ištrynę mano žinutes ir nuotraukas, o aš nedarau staigių judesių, nesiprausiu ir nesišukuoju, kad kuo ilgiau neišsklaidyčiau sapno magijos. Šlykštus dalykas yra pabusti su žadintuvu, šokti iš lovos ir gyventi lyg naktį nieko neįvyko, jeigu tikrai įvyko kai kas be galo įdomaus, intriguojančio, su muzika ir gėlėmis, paukščiais, jūra ir vakariene. Kartais tas pačias scenas tekdavo kartoti po keletą sykių, jei režisierei kildavo naujų idėjų. Bet viskas buvo tikrų tikriausia.

Visą gyvenimą vengiu priklausomybių, todėl nesu nei rūkalė, nei alkoholikė, nei kavomanė, bet miego be sapnų juk taip lengvai nepasirinksi, ir jaučiu, kaip jie mane įtraukia (žiūrėjai filmą „Saldžių sapnų“ („The Good Night“)?) į saldų liūną, ir ojojoi…