Nes mes gyvenam beprotiškam pasauly

Ir tada, po dienos bėgimo bėgimo bėgimo, ir po viso to sukimosi kaip voverė kad-tik-viską-spėčiau-mažiau-liktų-rytojui, kai jau atsiguli su skaudančiom kojom ir su dideliausiu puodu mėtų arbatos, va tada supranti, kas yra svarbiausia, kad nusiraminimas slepiasi ne tose mėtose, o ten, kas yra iš tiesų svarbiausia. Mylimojo glėby.

Nes taip norisi pamišėlio balsu (toks piktas kvatojimas) rėkti: ech Tu, beprotiškas beprotiškas pasauli! Kaip Tau pavyksta mane įtikinti, kad tie dalykai, dėl kurių per dienas taip jaudinuosi, yra reikšmingi? Žinau, kad iš tikrųjų nė velnio, bet užsimirštu, ir man sproginėja mini vulkanai galvoj. Ir jau pradeda atsibosti tie gyveni-ir-mokaisi, noriu truputuką pabūti be pamokų, be mokytojų, auklėtojų ir kitų ugdytojų. Noriu prisikvėpuoti pilnus plaučius pietietiško visada-viską-spėsim-tik-atsipalaiduok požiūrio, nes juo tikiu. O dabar tie visi lietūs, valytuvai vucht vucht skuba, ir tai taip pat mane varo iš proto. Praktiškai dabar viskas mane varo iš proto, išskyrus tą vakarinį mylimojo glėbį, kai šalia garuoja mėtų arbata, kai Jis glosto mano šviesią galvą ir žada, kad viskas bus gerai. Jau greitai, sakė. Jis man nemeluotų.