nes

nes kai viskas plaukia plaukia plukės plūkias ir dar pūkuojasi veliasi ir nesileidžia išspjaunamas įsikimba stipriai mažais naguotais pirštais už liežuvio kraščiukų taip užsispyrusiai ir seilės tampa sirupu ir kūnas tampa miegančiu nesąmoningai nevalingai be pasipriešinimo

nes iš tikrųjų kaip gali uždrausti vaikams klykauti o mylimiesiems išduoti o autobuso vairuotojui praleisti vieną reisą ir vietoj to nueiti į pieno barą nuspirkti porą šviežių minkštų bandelių su varške ir niekas nebesileidžia į flirtą

nes to jau atleiskit per daug

nes tavo akių vyzdžiai kantriai apžiūri kiekvieną mano rašomą raidę nusiunčia šimtus elektrinių signalų į smegenis o tos stengiasi juos apdoroti ir pakuždėti tau atsakymą apie ką čia viskas

nes ne apie mus brangusis ne apie tuos kurie pasiklysta paslysta retose suledėjusio sniego salelėse atsigulę ant kraupaus grindinio nenori keltis kaip ryte suskambus žadintuvui pasiilgę žemės kvapo žemės šalčio šiurpulio virpulio jaudulio liaukimės kutentis

nes milijonai tokių kaip aš negali patikėti savo dieviškumu nes kas jei šoksiu nuo stogo ir pasirodys kad skauda ir mėtysis paskui mano sielos šukės įsmigs į padą kokiam menininkui supus dažai pelėsiu apsikrėtę apsitraukę kliedesiais tokiais rūgščiais ir rudeniškais

nes dar daug kartų nusvilsime nusivilsime savo trūkumais

nes mylėsim