Neapsisprendimas
Ką man daryt? Visą pavasarį ir vasarą prabimbinėjau, į darbo skelbimus net akies neužmesdama, teisindamasi, jog ruošiuosi vestuvėms ir apskritai, vasara – atostogų metas. Dabar gi rugsėjis įžengė gyveniman, vykdydama sau duotus pažadėlius, sėdau rimtu veidu prie kompiuterio, išsiunčiau keletą CV, mane, aišku, pakvietė į pokalbį, visko daug gražaus pažadėjo, išskyrus tai, dėl ko paprastai ir einama dirbti – pinigų. Jų mokėtų kažkiek, bet nepakankamai.
Būčiau buvus nuovoki, iš karto būčiau padėkojusi ir atsisveikinusi, betgi ne – kaip kvaiša pažadėjau apsvarstyti ir paskambinti, ar mane tenkintų galimybė dirbti už pusiau juokingą sumą. Ir dabar neduoda man ramybės visi tie už ir prieš, nu ką daryt?
Už: vis viena dykai namie sėdžiu, o dar ir orai rudeniškai subjurs, nei pasideginsiu, nei ką, per keletą mėnesių kažkokia suma pinigų vis viena susidarytų, vadovė visai nieko tokia, darbas netoli namų, jokių šūdinų personalo apskaitos dokumentacijų, grynas psichologinis „softas“, patirties daugiau įgyčiau, kad paskui geresnį darbą su geresniais pinigais gaučiau. Be to, gi gal vis dar ekonominis nuosmukis tęsiasi, gal visur algos mažesnės?
Prieš: už tiek mažai pinigų dar niekad gyvenime nesu dirbusi, tai velniam tie visi bakalaurai, magistrai ir trys metai tiesiog tokio darbo patirties? Kad žemyn krisčiau? Esu laiminga vadovaudamasi principu, kad reikia daryti tai, ką nori, o į šitą darbą rytais keltis aš jau iš anksto nekenčiu… Be to, planavau per keletą artimiausių savaičių nuvykti prie Baltijos jūros, o per keletą mėnesių – ir prie kokios nors šiltesnės jūros ar vandenyno, o čia būtų ate ate mano gražiems planams. Jau visai nuprotėdama iš nežinios, kaip apsispręsti, ėmiausi burtų, ir jie ne vieną kartą man patarė neiti ten dirbti.
Ir šitas įrašas gimė gulint saulės nutviekstoje dobilų pievoje su knyga ir linksmai išdykaujančiu šuneliu šalia (2009 09 09 devynetų šventę nusprendėme simboliškai paminėti 9-tame forte, iš čia ir nuotraukos), tai tikrai nepadeda nuspręsti teigiamai darbo atžvilgiu… Gal kas dar kokių burtų žinot? Bandžiau atsakymą susapnuot, bet sapnuose pavyko apsilankyti tik būsimame mamos gimtadienyje.
***
P.S. Čia 500-tasis pinkcity.lt įrašas, būtų gražu 500 prenumeratorius ta proga turėti. Bet va. Užsiprenumeruok, niekšeli, jei dar nesi to padaręs, o skaitai.
26 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Siūlyčiau imt vistiek tą darbą. Vis kažkiek prisidursi, o namie sėdint tik į minusą eisi. Paskui algą gal padidins arba pareigose pakels arba išvis kitą darbą geresnį rasi 🙂
Kiek maždaug tas „mažai”?
P.s. Sveikinu su 500-uoju įrašu! Nemažai 🙂
1500 Lt į rankas bandomuoju. Nežinau, gal kažkam čia normali alga, bet aš manau, kad geriau trumpai už daug padirbti, paskui galėt sau leist nedirbt, nei nuolat už mažai dirbt ir be tokių šaunių pusmetinių pertraukų, kaip kad aš dabar turėjau.
šiandien dielmų diena – na, aš irgi dilemą sprendžiu :).
vis tik darbo pertraukos nėra gerai – prarandami sugebėjimai, „apkerpėjama”. juk nelengva vėl po atostogų įsidirbti… manau, kad reikia darbą imti kaip būdą tobulėti. o ta pinigų suma bus „smulkioms išlaidoms” ;). Na, o atsiradus geresniam pasiūlymui, bus galima išeiti.
Jeigu darbas būtų ne sėdimas, o važinėjamas, manau, tiek neabejočiau – imčiau, ir dirbdama ieškočiau geresnio, bet kai nuolat slampinėsiu vadovės panosėj, turėsiu teisintis, kur čia išlėkinėju, kai pokalbiuosna varinėsiu. Na žodžiu. Maloniau darbo ieškotis jo neturint.
jei turi galimybę nedirbt – nejamk šito darbo 🙂 „su laiku pamilsi” čia netinka, o netgi bus atvirkščiai. jei rimtai pulsi į paieškas – tikrai rasi geriau, o ieškot nedirbant patogiau šimtą kart 😉 p.s. asmeninė patirtis. p.p.s. lauksim update šio apsisprendimo tema 🙂
Tau geriau žinoti… 1500 nėra jau tokie maži pinigai. Šiaip dauguma įstaigų visad nori kuo pigiau apsieti ;).
O pasidereti neimanoma? Pvz dirbi keturias dienas per savaite? Arba trumpesnis darbo laikas?
Ar neprasitarei vadovei kad alga netenkina?
Tai kaip visuomet, manęs buvo paklausta, kiek norėčiau gauti, kai pasakiau, prasitarė, kad šitiek mokėti negali, nes yra visokie metiniai biudžetai, bla bla bla. Ir šiaip, gi nesu vienintelė personalistė Kaune, kad galėčiau statyti sąlygas ar pan. Aišku, tie 1500Lt būtų tik pirmus tris mėnesius, vėliau natūraliai gaučiau daugiau, bet man tokio apsisprendimo papėdėje nuolat ima stirksoti begaliniai troškimai dirbti kažką kūrybiškesnio gal… Žodž, sudėtinga man su savim.
Na, su personalistų poreikiu dabar, tai dar gerai, kad kažką siūlo.:) Bet iš esmės, visi žinom, kad nemylimas ir nenorimas darbas daug labiau priverčia žmogų „apkerpėt”, nei sėdėjimas namie ir sugebėjimas surasti sau smagios veiklos. Nors kad kažkas nori „softo”, tai mane stebina dar labiau.:)
Juk ne tam psichologiją kremti, kad prie hardo knistumeis? Bet aišku, gal jei atsikąsčiau normaliai, tai norėčiau apsikabinti visus darbo sutarčių registrus ir personalo pragmas…
o sitas darbas kartais ne raudondvario pl.?
Man idomiai pasirode tai, kad bureisi kelis kartus, atsakyma gavai, bet taves jis vistiek kazkodel netenkina. Tai nesiulysiu savo burto, nes tada sakysi, kad ir tas nepadejo 😛
Tai tikrai ne tam. Aš irgi apie hard’ą nesvajoju visai. Bet realiai, kiek pažįstu personalistų, tai daugelį išsiuntė lauk su pirmąja banga, sunaikino ištisus departamentus, o paliko tik po vieną žmogelį, prijungtą prie kokios teisės skyriaus, kuris atsakingas už tabelių supildymą…
Na, čia nelabai tinkama vieta skųstis.. Reikia pasiguost kaip nors gyviau.:)
tiesiog lauki skaitytojų padrąsinimo šito darbo NEIMTI:]
taigi sakau: neimk. velniop.
your time is more precious than wasting it like this.
Jei būrei mesdama monetą, pabandyk rimtesnį būrimą. Pvz. krištolo kamuolį.
Nors tu manai kitaip, bat mano nuomone tai 1500 Lt bandomuoju laikotarpiu šiuo metu nėra toks jau mažas atlyginimas…žinotum tu kiek mano brangiausiąjam sumažino algą :(…bet prie esmės: siūlyčiau daugiau pagalvoti, ar šis darbas atitinka tavo lūkesčius pačios veiklos prasme, „pasidairyk po svietą” koks maždaug dabar yra vidutinis personalistų atlyginimas, ar sulyginus su siūlomu ir apgalvojus kiek norėtum tokios veiklos vis dar kyla noras įsidarbinti? o gal tokio pasiūlymo greit nebegausi? jei įsidarbinsi juk bet kada gali „išsidarbinti” gavus geresnį arba vėl sugalvojus atostogauti…ir kaip jau kažkas minėjo, gal galima būtų lanksčiau susitarti dėl darbo laiko, pvz – 4 dienas per savaitę…tačiau dar prisimink, jei kažkur pasąmonėje tu vis dar nenori dirbti, tai tavo sąmonė, visada ras labai logiškų ir įtikinamų priežasčių kodėl turėtum dar patinginiauti 🙂 Sėkmės apsisprendžiant !
Turėtum pati žinoti, kad svarbiausia suvokti savo šio gyvenimo periodo prioritetus 🙂 Darbas? Įdomus laisvalaikis? Gyvenimas savo malonumui? Kai susivoksi, tada, manau, bus aiškiau „jemti” tą darbą ar ne 🙂
Išgyvenau panašią ambivalenciją, tik man buvo viskas aišku, – reikia iš kažko gyventi. Ir atlyginimas dvigubai mažesnis turbūt už prieš tai mano buvusį. Bet darbas įdomesnis. Savi pliusai, savi minusai. Jei gali nedirbti, tai nedirbk. Jei nebežinai, kaip pragyvent kitą mėn., kaip kad man buvo, tada jamk. Atlyginimas šiuo laikotarpiu normalus. Mano kai kurie draugai išvis jo negauna kelis mėn, nors vis dar dirba… O keltis tikrai tragiškai sunku, kai įpranti miegoti į valias.:( Saldi ta laisvė, saldi….
Neiti dirbti. Grausies paskui.
as tai galvoju taip. dar dirbsim kokius 40 metų. 40!!! tai kurių velnių nepabimbinėjus porą metų? bus dar tų karjerų ir pan. jei tik yra veiklos ir kažkokių planų, velniop tą pasiūlymą 🙂
aisku, kad dirbk, negi busi islaikytine? per kancias – i ausktesni karjeros laipteli taip sakant.
Išlaikytinė nebuvau (na, neskaitant nepilnametystės laikų, aišku), nesu, ir labai labai tikiuosi, kad nebūsiu. Būtent dėl to ir ieškau darbo su normaliu finansiniu atlygiu, kad galėčiau pasitaupyti ilgesniems nedarbo laikotarpiams, tarkim, tokiems kaip šis.
Keista, kad tokių laikotarpiu yra taip ilgai galvojančių. Jei tai yra vienas pasiūlymas iš kokių penkių – tai kitas reikalas. Jei tiek pasiūlymų nėra ir kito reikės laukti n laiko, tai tas neapsisprendimas tikrai keistas. Ir nėra 1500Lt toks jau mažas atlyginimas bandomajam, ypač jei karjera tik įsibėgėja. Aišku gal nuo žmogaus pačio savęs įvertinimo priklauso – per mažas blogai, per didelis – ne geriau.
Dabar dauguma džiaugiasi ne atlyginimais, o tuo, kad darbą turi (ir seni, ir jauni). Motyvacijų dirbti gal dabar ir sumažėjo (kažkas iš tinklaraštininkų apie tai neseniai rašė), tačiau darbdavių ir darbuotojų tarpusavio supratimas atlyginimų didžių ir vėlavimų atžvilgiu padidėjo, „laikimasis” už darbo vietas – taip pat.
visiskai sutinku su aleksandru.. griebk jauti uz ragu kol yra galimybe, o jei nepatinka – beribdama bandyk ieskoti kito darbo, bet kada gali mesti susirastaji.. aisku, nebent nenori dirbti ir tik ieskai preteksto dar patinginiauti 🙂
Ruduo ir mane įpareigojo griebti jautį už ragų. Tačiau ne taip lengva tai padaryti. Visuomet yra už, ir prieš…
Už: šiuo metu darbo pasiūlymų tiek nedaug, tiek nedaug. Visi laiko įsikibę savo darbo vietų, nors ir karpomi atlyginimai. Dantimis grieždami dirba už atleistus kolegas ir supranta, kad turėti darbą šiais laikais yra vertybė.
Prieš: Jei supranti, kad nedžiugina tave būsimas darbas, nedžiugina net ir tie keli litai, o tu jauti tą laisvę, kad priklausai tik sau, ir niekam kitam 🙂
P.S. Esu dirbus ir nemokamai. Bet darbas turi džiuginti. Dabar dirbu tikrai ne nemokamai, bet jaučiuosi smaugiama. Tai va didesnė dilema tampa, kaip mesti darbą ir išeiti „ant nulio”, laikantis psichologinių motyvų, kad dirbti reikia tik tai, kas tau patinka? :))
Kaip gerai, kad neturiu jokio pasiūlymo ir nėra tokios dilemos :). Kita vertus aš nedirbu dar tik tris mėnesius. Nespėjau net atsigaut:). Kita vertus tau geriau – turi sritį ir tikslingą išsilavinimą. Aš gi nežinau kuo noriu būti. Turbūt laisva menininke ir rašytoja, ale visais laikais šitieji vargšiauja ir retas kuris praturtėja IKI mirties:). Taip ir pusto mane vėjas: mokytis į inžinieres, dirbt į redaktores. Sekėsi gerai gi, paleist nenorėjo, pati per krizę mečiau ir manau joks sveiko proto personalo atrankos specialistas manęs neimtų:)) Man baisiausia, kad dar niekada mąstant apie darbus nesuvirpėjo širdis „šitą noriu noriu dirbti”. Tada ir studijuočiau ir ir ir viską daryčiau, kad verta būčiau, ale nugi jokios profesijos nesugalvoju:). Nebent meninikės rašytojos turinčios savo butiką . Nu va išsišnekėjau.