namelyje priemiestyje

Visi čia tą Zoom testą daro, o aš šiandien plaukiu su minia, visko po truputį esu, pasirodo, tik svajotojos materialistės manyje 0%, kažin, kažin…

Šiandien esu pavargusi nuo įrodinėjimo pasauliui, kokia (n-)esu. Sušiktai puiku, Tu mane įsivaizduoji vaikštančią po ofisą su nėriniuotais apatiniais, pavargau demonstruoti savo protinius sugebėjimus. O Tu galvoji, kad esu užsislaptinus kalė – na ir nuostabu, jau skubu apšnekėt Tavo prieš penkmetį pirktų batų. Ir – o taip – jei tik nori – aš užsišikinėju dėl absoliučiai belekokių nesąmonių, ir visą gyvenimą miegu nusisukus, ir kalbu pačiu draugiškiausiu tonu – esu viskas, ko iš manęs tikiesi. Tampyk virveles toliau, man bus paprasčiau – nebereikės pačiai galvot, kaip elgtis. Voila, cirkas jau mieste.

Ir – o – gal nori šiek tiek pompastiškų frazių prie rytinės kavos: velnias, niekas nešauna į galvą, apseisi kol kas. Ir taip visi nori tos geros mergaitės – kepa kotletus, pasimylėjus negaili pagyrų, draugams graži. Tik prašau, nebebūk sudėtinga, aš taip pavargstu darbe ir po darbo, tingiu dar po Tave knisinėtis, būk paprasta gera mergaitė, a? Jei neatsimeni kaip, Stepfordo moteris dar karčiuką perskaityk ar pažiūrėk, ir mylėk mano šunį, m…

Dar atsimink: pėmėesui – ne.