Murk kaip niekad nemieganti mergaitė

Kažkokia sumaištis ant mano darbo stalo ir mano galvoje, tiek visokių reikaliukų, ta stebuklinga frazė „tai jo po Naujų gal” vienintelė gelbėtoja. Baigėsi cukrus virtuvytėj, geriu arbatą, kuri būtų labai skani (ant pokiuko užrašyta, kad skirta nuotaikai pakelti), bet man viską patinka pagardinti arba cukrum, arba druska, šiuo atveju labiau tiktų pirmasis variantas. Pažiūriu į savo nagus – primygtinai reikalauja būti įrašytais į prioritetinių darbų sąrašą.

Get me out of this place, get me out of this town, before I drown in your deep pink water.

Entuziastingai noriu kuo greičiau kraustytis į naujus namus – pas Jįjį – oi kaip laukiu, bet iki to dar nemažai valandų reiks pašluoste mojuojant praleisti. Sprendžiu savo kambario interjerą – pusę jo detalių atsivešiu, pusė jau ten iš anksčiau yra, o kaip viską apjungti ir sukurti mielą visumos vaizdą, štai kur klausimas. Dar tas mano amžinas noras ryškiai tapetuoti sienas – čia iš esmės ir yra problema. Standartiniu lietuvių papratimu išsidažyčiau baltai-pilkšvai-kreminiai – niekas nesipjautų, viskas derėtų, nes sienos būtų jokios. Hrrrr, nepakenčiu. Koošmaras. Bet va toršeras geltonai raudonas (nes iš miegamojo), kilimai raudoni (nes likę tame būsimame mano kambaryje iš seniau), vazonai rožiniai (nes iš virtuvės), o man taip norisi dar ir kažko neįprasto, su pretenzingai ekstravagantiško ir jaukaus.

Anyway, šitie mano svarstymai gali greitai tapti beprasmiais, kai nueisiu pažiūrėt Senukų tapetų asortimento.