Moteriškos blevyzgos
Aš nežinau, kas tai yra – gal faktas, liudijantis, kad senstu: vis dažniau imu nebesusilaikyti ir užkalbinti nepažįstamus žmones. Kovoju prieš šį savo impulsą, nes (bent jau anksčiau) man nepatikdavo tokie šnekintojai, o dabar pati tokia virstu, bet ką daryt? Pavyzdžiui, laukiu prie parduotuvės kasos, o eilėje už manęs lūkuriuojantis jaunuolis nesiliaudamas laido piktas replikas kasininkei: greičiau, greičiau, kiek galima laukti, kas mokė skenuoti, čia pati lėčiausia pasaulyje kasa… Na ir nesusilaikiau, mestelėjau, kad jis – pats mandagiausias pirkėjas. Kas? – žagtelėjo jis. Tu, atsakiau. Tada ir kasininkė įgijo drąsos, ir pareiškė, kad visuomet galima pereiti į kitą kasą, jei jau šita tokia lėta. Arba kaimynų vaikus, važiuodama kartu su jais liftu, kalbinu. Na tikrai toks į amžių įžengusios moterėlės bruožas. Ką gi.
Užsiauginusi ilgus plaukus, kai jau nebereikia palaikyti kažkokio modelinio kirpimo, į kirpyklą žingsniuoju savo nuožiūra nusprendusi, kad jau reikia galiukus patrumpinti. Nežinau, kaip dažnai tai vykdavo, gal kartą per du-tris mėnesius. Betgi štai vasaros pradžioje sesutė patarė išbandyti kirpimą karštomis žirklėmis. Iki tol galvojau, kad jos – dar vienas kirpyklų triukas, padedantis už elementarią paslaugą paimti daugiau grynųjų, tačiau… Jomis pakirpus man nebeišsišakojo nė vieno plauko galiukas! Praėjus pusmečiui susivokiau, kad jau tieeek laiko nebuvau kirpykloje ir nuėjau vien dėl to, kad taip seniai lankiausi. Ir kai visuomet kirpėja klausia, kiek kirpti, atsakau – tiek, kiek reikia, tuomet ji suima plaukus ir parodo kokius penkis – septynis centimetrus, klausdama, ar gerai. O dabar gi, po kirpimo tom karštom žirklėm praėjus pusmečiui, parodė kokį vieną centimetrą, ir tai jaučiu tik iš reikalo, nes iš esmės turbūt visai tų galiukų nereikėjo kirpti. Tai va. Tokia štai karštų žirklių reklama, už kurią man niekas nesumokėjo.
Dar norėjau paprašyti gerbiamų skaitytojų – kulinarijos meistrių – patarimo. Ką daryti, kad kepiniai (pvz., su plaktais kiaušinių baltymais arba kepimo milteliais), iškilę orkaitėje arba keptuvėje nesubliukštų, įdėti į lėkštę?
13 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Bet tai man irgi norisi vis ką nors pakalbinti ir nebūtinai aprėkti 🙂
Labiausiai man norisi, pamačius stilingus gražius žmones, pagirti juos už originalumą ir drąsą 🙂 Kiek žinau, JAV tai yra įprasta, reikia įvesti šią tradiciją ir LT 🙂
Taip, taip, vieną kartą labai teko su savimi pakovoti, kad vienai nepažįstamai moteriai nepasakyčiau, kaip mane žavi jos stilius. Bet nepasakiau…
Tai vadinasi, po karštų žirklių plaukai neauga?… Kažin ar tai labai gerai 🙂
Kuris sakinys leido padaryti tokią išvadą?
Del karstu zirkliu ir as tau pritariu. Jau gal metus laiko kerpuosi, tai labai plaukai pradejo augti ir visiskai neluzineja 🙂
Būtent Druskininkuose aš jas pirmą kartą ir išbandžiau!
As, kad nesubliukstu palieku iskepusi orkaiteje kuri laika, kad ten po truputi atvestu
Tikrai Amerikoje zmones laisvai kalbina vienas kita, juokauja su padavejais ir pan., ir tai iprastas elgesys – ir jaunam ir senam. Pirma karta taip tiesiai sviesiai mergina manes klausia prekyb. centre – kur pirkai sita sijona? As net apsidairiau – ” ar mes pazistamos? ar su manim cia kalbasi? apie ka – apie mano sijona?” Kita karta vel parduotuveje mergina matuojasi batus – „ar graziai man sitie batai, kaip manai?”. As tik mikt mikt. Tikrai is pradziu europieciui keistas tas „snekinimas”, bet galu gale tai suteikia bendrumo ir gal net ugdo visuomeniskuma. O uzgauliojanti eileje jaunuoli nuraminti – visada pritariu
Jovita, gal taip susišvietė: „Ir kai visuomet kirpėja klausia, kiek kirpti, atsakau – tiek, kiek reikia, tuomet ji suima plaukus ir parodo kokius penkis – septynis centimetrus, klausdama, ar gerai. O dabar gi, po kirpimo tom karštom žirklėm praėjus pusmečiui, parodė kokį vieną centimetrą, ir tai jaučiu tik iš reikalo, nes iš esmės turbūt visai tų galiukų nereikėjo kirpti.” Man iškart toks įspūdis, kad kirpėja nori išlaikyti sutartą plaukų ilgį – ir vietoj kelių centimetrų, dabar reikia kirpti tik vieną 🙂 Nes aš niekada neinu kirpti dėl galiukų, o kerpu dėl norimo ilgio 🙂
katerina, ačiū, pabandysiu.
li, tikrai taip, tas laisvumas Amerikoje žavus – ypač nustebino prekybcentrio kasininkės, kurios kalbina ir juokauja su pirkėjais, pvz., manęs kartą paklausė, ką ketinu veikti su tieeeek daug sūrio. Picą kepsiu, atsakiau. Oho, nusimato tikras picų vakarėlis!, – nusijuokė ji.
Ashtroka, kai nešioju ilgus plaukus, norisi, kad jie tik būtų ilgesni (aišku, ir sveiki bei gražūs, su dailiais galiukais), todėl visuomet prašau, kad pakirptų minimaliai, bet tiek, kiek reikia, kad nebūtų nušiurę.
zinau, kad kepant morengus (ten yra daug kiausiniu baltymu) reik palikt orkaite, nedarinejant, kad ir per nakt, kad atvestu po biski…
Pritariu nuomonei, kad reikia palikti orkaitėje šiek tiek, bet taip pat ruriu patirties, kad kai kurie patiekalai vis vien šiek tiek „subliūgšta”, o taip ir turi būti. Bet jei visai susileidžia tai manau kepama buvo netinkamoje temperatūroje (gal per karštoje, nors nebūtinai) arba netinkamą laiką, tikriausiai per trumpai. Esu pastebėjus kai labai greit išsipučia, tai greit ir sukrinta 🙂
Ačiū, mielieji, bandysiu.