Mocartas ir banginis

Kad lietuvaičiai nuolat turi milžiniškų problemų verčiant filmų pavadinimus, žino kiekvienas, tačiau jau Tu man atleisk, šįkart oficialaus lietuviškojo Beprotiškai įsimylėję vietoj originalo Mozart And The Whale man nebekyla ranka rašyti. Tik paklausyk, kaip skamba: rekomenduoju Tau pažiūrėti filmą Beprotiškai įsimylėję / rekomenduoju Tau pažiūrėti filmą Mocartas ir banginis. A? Kurį rinktumeis?

O kūrinio įdomumą tikrai aiškiau atspindi originalus angliškas pavadinimas. Tai filmas apie autistus, du pagrindiniai veikėjai turi vieną jo formų – Aspergerio sindromą. Dažnai susimąstau apie tai, kas lemia, kas yra liga, o kas yra normalu, sveika, nekoreguotina. Nejaugi tikrai visuomenės dauguma yra savaime suprantamas pagrindas spręsti apie pavyzdinį elgesį/savijautą/išraiškos būdus?

Pagrindinė veikėja Izabelė mane labiausiai sužavėjo, ji tokia gyva, ekspresyvi, miela, ir dar tokios frazės kaip “Baik ginčytis, Donaldai, gadini mano pokalbį“ arba „Brangusis, tu negali manęs nuvilti, nes kad ir koks tu bebūtum, būtent tokio man ir reikia“… Kai mergina sutvarkė Donaldo butą jam nežinant ir tas supyko: „Dabar tikrai žinau, kur kas yra, todėl būk man malonus arba nusinešiu paslaptį į kapą“. Kadangi Izabelė labai myli gyvūnus, natūralu, kad jų nevalgo; restorane rodydama į kažkieno lėkštę su nuostabos džiugesiu: „Ha! Tik pažiūrėkit! Tikros žuvys! Trys!“ Filmo metu ne kartą nuoširdžiai kvatojausi pilnais plaučiais, taipogi ir dėl vidinio skausmo už pilvo buvau susiėmusi. Kažkaip labai emociškai paveikus jis man pasirodė.

Ir dar visą laiką neapleido nuojauta, kad Tau, Toma, jis patiktų.