Miško oda, poezijos kraujas

Girios žodžiai šlama
Šaknys įsirašo į žemę
Nepamirštos eilutės

Beržai – amžini poetai
Rašantys vėjyje, kritusiuose lapuose
Eglių pirštai braukia per dangų
Plunksna, nardinama į lietų

Alksniai dygsta samanose
Poetai nugirsta jų pokalbius
Atneša į miestų skersgatvius

Miškas kvėpuoja mus
Anglies ir sapnų ciklas
Mes kvėpuojame mišką
Žodžių ir tylos simbiozė

Niekas nėra atskirta
Kiekvienas šnabždesys
Nenugirstas posmas
Iš sapnuojančio skroblo burnos.

Paskutinė pušis virsta pelenais
Paskutinis žmogus rašo paskutinę eilutę
Tą pačią akimirką
Iš pelenų dygsta naujas žodis

Kaip gražu, prasminga ir simboliška, kad tą pačią dieną minime Pasaulinę poezijos dieną ir Tarptautinę miškų dieną!

Būkit pasveikinti, poetai ir miškai!