Misija: vestuvės. Tradicijos

Nors gi esu kartkartėmis užsipuolama, kad neprisiimdama -ienės pavardės nusižengiu lietuviškoms tradicijoms, galiu ranką prie širdies iš visų jėgų prispaudus pačiulbėti, kad, būdama grynakraujė lietuvaitė, be galo myliu ir gerbiu mūsišką kalbą, istoriją ir tradicijas, tačiau nesu nupušusi fanatikė, aklai ir nesusimąstydama vykdanti ritualinius veiksmus. Bet ką darydama stengiuosi įsisąmoninti, kodėl taip, o ne kitaip elgiuosi, neleisdama to nurašyti faktui, jog visi taip daro.

Vestuvės – vienas labiausiai įvairių tradicijų ir prietarų apipintų gyvenimo įvykių. Archaika, sovietiniai laikai ir amerikietiškos grožybės – kiekvienas taikosi prikišti pirštelį prie tos dienos. Ir ką? Čiupti viską pilnom saujom ir taikyti sau? Užsimaukšlinti keliaraištį (paleistuvės simbolį), prisisegioti rūtų (nekaltybės simbolių) į plaukus ir leistis nešamai per belekiek tiltų (sovietinių taksistų finansinės gerovės užtikrintojų)? O paskui pasitinka tėveliai – su duona ir druska, ok, tiek suvokiu, bet – su degtine? Kad šio gėrio jaunųjų gyvenime irgi netrūktų, ar kaip?

Suknytė mano bus baltos spalvos ne todėl, kad skaistuolę vaizduočiau, o kad šiaip, tiesiog, labiausiai puošia. Ir jaunikis jos iki vestuvių ryto nepamatys ne dėl to, kad tikėčiau, jog tai blogas ženklas, bet kad įdomiau būtų! O vyniodama siūlą iš praeities, tekėsiu apsiavusi tom pačiom basutėm, su kuriom mano mamytė savo vestuvėse trypė. Gerai, kad jaunikis – kaip ir mano tėtis – aukštas vyras pasitaikė, nes mano 168cm + 11cm kulniukai + 6cm pankiška šukuosena = 185cm, ne tokia jau mažutė nuotaka gaunasi. Kunigo palaiminimo neprašysim, bet jei būtume – neabejotinai tai darytume Žeimių bažnyčioje, nes ten prieš belekiek metų mano prosenelė tekėjo. Bet į Žeimius vestuvių dieną būtinai užsuksim. Prosenelės takais pasivaikščiot.

Tokie vat įprasminimai man patinka. Logiški.