Mingmei Yip: Šilko kelio daina

Nudžiugusi, kad aplink nėra nė gyvos dvasios, ėjau toliau neatsispirdama pagundai liesti beveik viską: keistas gėles, grublėtą medžio kamieną, drėgnus, švelnius kaip naujagimio oda lapus, į gyvūnus panašius akmenis, švelnų kaip įsimylėjėlio širdis dumblą… Tai atrodė taip trapu viską pažinti trokštančiose mano rankose…

Kai neturiu galimybių fiziškai keliauti po platųjį pasaulį, labai džiaugiuosi, kad kelionių įspūdžių alkį bent kiek apmalšina knygos. Kad ir ši – apie kinų kilmės amerikietę, perskridusią Ramųjį vandenyną tam, kad įvykdytų keistus tetos reikalavimus, patirtų drąsių nuotykių dykumoje bei atrastų savo gyvenimo vyrą. Romanas parašytas pirmuoju asmeniu, kažkiek savo stiliumi priminė Gilbert Valgyk. Melskis. Mylėk, tik čia mažiau iki skausmo atvirų prisipažinimų, o daugiau mistikos, ezoterikos ir kinų dao bei dzen išminties perliukų.

– Minkštas visuomet įveikia kietą. Nieko nėra minkščiau už vandenį, tačiau jis sunaikina patį kiečiausią daiktą.

Vietomis knyga primena saldų ir nuspėjamą moterišką meilės romaną, kartais priverčia krūptelėti dėl svaiginančios herojės drąsos stačia galva nerti į beprotiškus nuotykius, o pabaigoje viskas išsirutulioja sakyčiau pakankamai įdomiai. Tiesa, kūrinyje nemažai sekso scenų, tačiau jos manęs nesužavėjo – aprašyta tokiomis banaliomis frazėmis, kaip „rangėmės kaip pašėlę“ ir panašiai, neužkrečia aistra.

– Sutikusi akmenį, upės srovė aplenkia jį ir teka toliau. Vanduo niekada nekovoja, bet yra stiprus, nes yra nuolaidus ir moka prisitaikyti.

392 moteriški puslapiai apie kelionę Kinijoje.