Mes važiuojam, tranzuojam į bliuzo festivalį!
Kai vakar prieš miegą susikaupusi lanksčiau pirštus, sužadėtinis šmaikštaudamas spėliojo, ką čia taip skaičiuoju. Neatspėjo – lenkiau po pirštą už kiekvienas Bliuzo naktis, kuriose teko šėlti, tai susilankstė septyni, ir jau šįvakar užsilenks aštuntasis. Nuo tada, kai tapau pilnamete, Bliuzo naktis praleidau tik du kartus: pirmą kartą buvau JAV, tolokai būtų buvę grįžti, antras kartas buvo per beprotiškąją 2007 07 07 datą, kai tuokėsi beveik visi, tame tarpe ir vieni draugai. O toliau – kasmet!
Galvoji: kas per bliuzo muzikos fanė? Atsiversk mano lastefemo profilį ir pamatysi, kad per apskritus metus nieko panašaus mano grotuve nebuvo sukama. Nes festivalis mane traukia tik dėl atmosferos! Kai matai tuos pačius žmones, kasmet atvažiuojančius į Varnius (šiemet bliuzai bus septyniolikti), pasijunti tam tikra prasme grįžęs namo. Sakyk ką nori, žmogui egzistenciškai reikia ritualinio kartojimosi, kad pajaustų gyvenimo ritmą, ir šis festivalis yra vienas iš tų besikartojančių įvykių. Nu gerai, gal jau čia per stipriai, įsijaučiau labai!
Kitas dalykas, kuo Bliuzo naktys visaip kaip žavi ir skiriasi nuo kitų (net tų pačių organizatorių rengiamų Roko naktų) – absoliučiai demokratiška aplinka! Jei Zaraso saloje ar Norviliškėse pikti apsauginiai akmeniniais veidais Tave siuntinėja nuo vieno punkto iki kito, liepia palikti automobilį už kilometro nuo palapinės, o einantį į muzikinę zoną apieško ir apuosto, tai Varniuose laisvai gali palapinę prisirišti prie mašinos, ir šiaip miegamąją vietą įsirengti miške, smėlėtame paplūdimyje ar visai prie pat scenos – jei tik nebijai būti sutryptas ir triukšmas netrukdo. Va čia tai laisvė!
O čia – pati pati mėgstamiausia mano nuotrauka iš Varnių, į kurią pažiūrėjus visuomet prisimenu, kokia ten būnu laiminga ir net nekyla šventvagiškų minčių, kad gal šiemet nevažiuot:
Tai susimatom šįvakar?
