Meilė ir mirtis troškintuve

Šiandien esu cinamonas ir sandalmedis, praskiestas rožių vandeniu.

Kaip galiu būti labiau standartinio mąstymo, jei mane supa tokie žmonės? Mama paskambina, paleidžia kažkokią dainą, ir klausia manęs, kokį filmą ta muzika jai primena. Brangiausiasis sapnuoja mus pagrobtus geltonos kanarėlės, kuri gyvena šaldiklyje, kol staiga ant jos užvažiuoja užšalęs degtinės butelis, suspaudžia iki išklotinės, brangiausiasis paukštuką atgaivina fenu, byra kilogramai geltonų plunksnų, ir nušauna dujiniu pistoletu. Valio, mes išgelbėti.

Tada aš pingvino žingsneliu nutipenu iki parduotuvės, švelniai prisilaikydama už žalių smailų tvorų, ir nusiperku induką viščiukų širdelių. Supermakabriška, galiu pasakyt. Puskilogramyje jų yra beprotiškai daug, ir kiekviena turi savo istoriją, eks plakimo ritmą ir užkonservuotus jausmus kažkokiai paukštytei. Ir gal dabar jų širdys guli šalia. Pagaliau kartu. Perpjaunu kiekvieną išilgai, kai kuriose randu gumuliukus juodo sukrešėjusio kraujo. Tuos išmesk, motiniškai pataria už nugaros besisukiojanti moteris, nes kai kam būna šlykštu. Skrupulingai iškrapštau ir perplaunu kiekvieną skilvelį. Švarios širdutės. Beveik vasario keturiolikta. Troškinsiu grietinėlėje su svogūnais, morkomis ir česnakais.

O štai Pragaro virtuvė kadaise siūlė variantą su pievagrybiais ir raugintais agurkėliais. Irgi gerai. Svarbu, kad plaktų vienu ritmu, žmonės sako. Ir žiūrėtų ne viena į kitą, o ta pačia kryptimi.