Mathias Enard: Vagių gatvė

Be galo juodas dangus – štai kas mūsų laukia; šiandieną savo bibliotekoje, kur storos sienos slopina pasaulio įtūžį, stebiu kataklizmų virtinę kaip žmogus, kuris atseit saugiame prieglobstyje jaučia, kaip pradeda vibruoti grindys, drebėti sienos, ir klausia save, kiek ilgai jis dar liksiąs gyvas; lauke viskas atrodo tik tamsa.

Pagrindinis knygos veikėjas Lakdaras – jaunas marokietis, iš pradžių kupinas vilčių ir svajonių, to malonaus jaudulio, kurį tikriausiai patiria daugybė žmonių gyvenimo pradžioje, kai nežinai, kas nutiks, kai tavo gyvenimas gali pasisukti bet kuria kryptimi. Deja, ne viskas vyksta taip, kaip svajoji – gniuždantis susidūrimo su realybe jausmas priverčia nusileisti ant žemės ir tiesiog daryti tai, ką privalai toje situacijoje.

Romanas pakankamai psichologinis, jautrus, kažkiek egzotiškas dėl Lakdaro kilmės – jis bando suderinti ne tik savo siekius ir realybę, bet ir islamą su šiuolaikinio gyvenimo Europoje normomis, bičiulystę ir norą apsaugoti visuomenę nuo grėsmės. Pabaiga pakankamai netikėta – o geros pabaigos visuomet suteikia skaitiniui ypatingo skonio.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.