Marina Abramović: Eiti kiaurai sienas

Nežinojau tada, nenumanau ir dabar, kas ir kaip kuria šį nematomą pasaulį, bet tikrai žinau, kad jis gali būti kuo puikiausiai matomas. Įsitikinau, kad, mums numirus, miršta fizinis kūnas, bet jo energija niekur nedingsta – tik įgyja kitas formas. Įtikėjau paralelinių tikrovių idėja. Manau, kad mums regima tikrovė yra tam tikras dažnis, ir mes visi veikiame tuo dažniu, todėl esame vienas kitam matomi, tačiau įmanoma persijungti ir į kitus dažnius. Kad patektum į kitą tikrovę. Manau, tų tikrovių yra šimtai.

Nors nuo pat vaikystės esu visiška knygų ir skaitymo fanė, tačiau neseniai buvau įkritusi į tokią skepsio duobę, kuomet man atrodė, kad skaitydami mes tiesiog bandome pabėgti nuo savo gyvenimo, atbukinti savo tikrąsias emocijas išgyvendami svetimas, pakeisti savo skausmingas mintis knygų herojų idėjomis. Man labai svarbus autentiškumas ir kurį laiką atrodė, kad skaitymas jam trukdo. Bet jau išlipau iš tos duobės ir vėl ėmusi intensyviai skaityti supratau, kad knygos leidžia patirti tai, ko neskaitant niekaip nepavyktų – vienu metu gyventi kelis gyvenimus. Būnant pakankamai jautriu empatu, nesunku taip įsijausti į pagrindinio veikėjo išgyvenimus, tarsi jie būtų Tavo paties. Ir tai nereikia, kad Tavo gyvenimas tampa neįdomus ar kad bėgi nuo jo. Tiesiog paraleliai patiri ir kitą realybę. Tarkim, Marinos Abramovič. Niekuomet nebūsiu tokia nuostabia menininke, kaip ji, bet galiu bent akimirką pasijusti, ką reiškia ja būti.

Tikiu, kad visuotinis žinojimas tvyro visur aplink mus. Telieka klausimas, kaip jį įgyti. Daugelis žmonių yra patyrę akimirkų, kai kažkas jų smegenyse sako: „Dieve mano, dabar suprantu.“ Tų akimirkų pasitaiko labai retai, tačiau žinojimas visada čia – ateik ir pasiimk. Tereikia nuslopinti visą aplinkinį triukšmą. O tam turi išsekinti savo paties mąstymo sistemą, išsemti visą savo energiją. Tai be galo svarbu. Privalai jaustis tikrai išsekęs, iki tokio lygio, kad nebelieka nieko: kai esi toks pavargęs, jog daugiau tiesiog nebegali. Kai smegenys tiek pervargsta nuo darbo, kad nebepajėgia mąstyti, – ateina toji akimirka, kai skaidrus žinojimas tampa prieinamas.

Ši autobiografija mane nepaprastai įtraukė, Marina yra tokia nuostabi! Visiškai atvira, nuoga su savo skausmu, gebanti priimti ir palengvinti kito skausmą. Jos misija išties didinga ir daugeliui neįmanoma, ir esu nepaprastai dėkinga, kad ji pasidalino savo istorija su mumis. Visiškai rekomenduoju!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.