Margaret Atwood: Oriksė ir Griežlys

Kambaryje karšta ir tvanku, nors jis šiaip ne taip atidarė atsarginius ventiliacijos kanalus. Neima miega, tad jis užsidega žvakę – jų aptiko skardinėje dėžutėje su dangčiu, neliečiamą atsargą nelaimės atvejui, galima netgi išsivirti sriubos, – ir užsirūko dar vieną cigaretę. Šįkart jau taip nebesvaigsta galva. Visi įpročiai tebėra gyvi, miega kaip gėlės dykumoje. Atsiradus tinkamoms sąlygoms, seni pomėgiai pražysta visu grožiu.

Perskaičius kelias „Tarnaitės pasakojimo” dalis, peržiūrėjus keturis pagal šią istoriją sukurto serialo sezonus bei dokumentinį filmą apie rašytoją, esu tiek sužavėta Margaret Atwood intelektualumu, humoro jausmu, pasakiška vaizduote bei stulbinančiu gebėjimu įtaigiai perteikti perspėjimą apie mūsų laukiančias grėsmes meninėmis priemonėmis, kad pasiryžau perskaityti viską, kas jos yra išversta į lietuvių kalbą.

Margaret Atwood – puiki distopijų meistrė, aiškiai ir emociškai jautriai pasakojanti apie tai, kas gali atsitikti, jei toliau elgsimės taip beatodairiškai su savimi, vieni su kitais bei su mūsų planeta, kaip elgiamės dabar. Knyga parašyta 2003 m., ir ji puikiai prognozuoja apie pandemijos grėsmę, su kuria mes susiduriame šiandien. Tiesa, kai kurių dalykų autorei nepavyko tiksliai numatyti – tarkim, viena menininkė, norėdama savo instaliacijas nufotografuoti iš aukštai, tam yra priversta pasitelkti sraigtasparnius – nepagalvota apie dronų galimybę.

Romanas labai emociškai paveikus, kelias dienas baigusi skaityti negalėjau atsigauti – labai aiškiai suvokiau, kokia trapi yra visų mūsų gyvybė šiame pasaulyje. Įpinta graži, bet ne banali meilės istorija, pasakojimas dėstomas iš kelių – dabarties ir praeities – perspektyvų, nevengiama atverti įvairių mūsų visuomenės skaudulių.

Man labai patiko.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.