Margaret Atwood: Liudijimai

Toje giesmelėje mane neramino keletas dalykų. Pirmiausia – angelai. Žinojau, kad čia turimi galvoje angelai baltais marškiniais ir plunksnuoti, bet aš juos įsivaizdavau kitaip. Mačiau juos kaip mūsų Angelus: vyrus juodomis uniformomis su užsiūtais medžiaginiais sparnais ant mundurų, ginkluotus šautuvais. Man visai nepatiko mintis, kad man miegant aplink lovą stovi keturi Angelai su šautuvais, nes jie juk vis dėlto vyrai, o jeigu kas nors netyčia ims ir išlįs iš po antklodės? Pavyzdžiui, kojos? Juk tai sukurstys jų aistras? Aišku, kad sukurstys, nėra ko nė kalbėti. Taigi mintis apie keturis angelus nebuvo raminanti.

Nuostabus mano taip mėgstamo Tarnaitės pasakojimo tęsinys apie gyvenimą distopiniame Gileade. Siužetas vystomas kalbant trijų moterų – tetos Lidijos, Agnesės ir Mažosios Nikolės lūpomis. Kiek daug mūsų pasaulėvaizdžio ir savivokos lemia kultūrinė aplinka, kurioje augome ir buvome auklėjami!

Romanas įtraukia ne tik dėl spalvingų personažų ir įtikinančių jų paveikslų, ne tik dėl pakankamai įtempto siužeto, neleidžiančio atsitraukti nuo knygos. Labiausiai keri subtilus rašytojos būdas paaiškinti, kas gali atsitikti, jei leisime peržengti trapią giją tarp demokratijos ir autokratijos. Nors žodis „leisime” čia turbūt nelabai tinkamas. Visgi reiktų išlaikyti budrumą kasdien, kai mums brukamos abejotinos moralinės vertybės ir dogmos, retkarčiais paklausiant savęs – kam naudinga, kad aš taip mąstyčiau?

Neseniai žiūrėjau filmą apie autorę, „Margaret Atwood. Žodis po žodžio – galingas ginklas” („Margaret Atwood: A Word after a Word after a Word is Power„, 2019) – mano susižavėjimas šios rašytojos asmenybe pakilo iki aukščiausių aukštumų. Tai išties reto intelektualumo, nuostabaus humoro jausmo (aukšto intelekto požymis, be abejo) ir subtilaus jautrumo moteris. Ji geba ne tik matyti pūlingiausius mūsų visuomenės skaudulius, bet ir rasti būdų aiškiai bei įtikinamai per grožinės literatūros kalbą perteikti galimus jų gydymo metodus mums.

Labiausiai pribloškė žinia, kad absoliučiai nė vienas faktas iš „Tarnaitės pasakojimo” nėra rašytojos išgalvotas, beprecedentis. Žinoma, ji sujungė įvairius žmonijos istorijoje vykdytus dalykus į vientisą istoriją, tačiau visa tai tikrai kažkada vyko ir tebevyksta (tebevykdoma). Šio principo laikėsi ir „Tarnaitės pasakojimo” serialo kūrėjai.

Jei kokia knyga ir turėtų būti privalomos perskaityti literatūros sąraše ugdant sąmoningą žmogų, ja pirmuoju numeriu įrašyčiau „Tarnaitės pasakojimą„, o antruoju – „Liudijimus” kaip tęsinį.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.