Mano rozinis Berlynas vol. 2

Praeita karta rasant zodzius „einu kojeliu ilsint” jau buvau tampoma uz skverno, kad uz keliolikos minuciu prasides didysis futbolo finalas ir jau turim paskubeti, isbegom gatven ieskoti baro, pamatem toki vaizda:

ir prastypsojom visa zaidima gatvej, mano kojos nebuvo dekingos. Po pirmo Barsos ivarcio meldziausi, kad atsakomojo nebutu, nes pratesimo jau labai nenorejau…

Vakar issamiau domejomes pries dvidesimtmeti griuvusios sienos reikalais, visais tais turistiniais dalykeliais su Check Point Charlie ir panasiai, uzkilom i pakankamai auksta TV boksta, kur mums buvo zadeta 360 laipsniu Berlyno panorama, bet jos gavome tik 180 laipsniu (kazkodel), taciau toj pusej, kuria mateme, buvo visi pagrindiniai ziuretini objektai, taigi nesvarbu.

Vakare muziejai mus isileido nemokamai, taigi pramarsiravom pagrindiniu galeriju koridoriais, prisiziurejom ivairiausio meno, smagu. Siandien gi vel prisiminem sienos reikalus, bet ne is tokios komercines puses, labiau su asmeninem tragedijom ir atskirtu seimu istorijom, tikrai ziauru. Aplankem didziuli memorialini parka sovietu kariams pagerbti, bet cia tokia jautri tema, kad manau kadanors prisiruosiu atskiram irasui.

Pietavom dvidesimtuju Berlyno sokius menancioj kavinej, gaivinomes bare ant vandens, jis tikriausiai butu mano megstamiausia vieta Berlyne, jei cia gyvenciau. Dabar varom truputi panaktineti.