Majgull Axelsson: Balandžio ragana
Ilgai bandžiau įsikalbėti, kad tasai chaosas, kuris yra mano kūnas, vis dėlto sudaro patį žmogiškosios būties branduolį. Aš turiu valią ir protą, turiu plakančią širdį, porą kvėpuojančių plaučių ir – svarbiausia – tiek daug gebančias žmogaus smegenis, kad net man pačiai baisu. Tačiau guvūs pasidrąsinimai nepadėjo. Vis dėlto galų gale buvau priversta pripažinti, kad esu pakliuvusi į aplinkybių voratinklį, Didžiojo Pokštininko ištemptą vis pasaulio.
Nepaprasta ir įsimenanti knyga apie keturių moterų, netikrų seserų, gyvenimus. Pavadinimas sufleruoja, kad susidursime su šiek tiek magijos – iš tiesų viena iš moterų yra neįgali, tačiau turi galią persikelti į kitą kūną ir patirti pasaulį per jį.
Bet šiaip romanas nėra fantastinis, jis netgi itin realistinis, atrodo, galėtų būti ir mažiau to tikroviškumo, ypač kai pasakojama apie kitos sesers – į alkoholio, kvaišalų ir visų kitų su tuo susijusių negerovių liūną įklimpusios moters.
Trečioji yra nerimastinga, nuolat rūkanti ir šeimos nesukūrusi fizikė, o ketvirtoji – gydytoja, kurios gyvenimas iš šalies galėtų atrodyti tvarkingas ir pavyzdinis, deja, po blizgančia išore slepiasi tamsios paslaptys.
Visas jas vienija vaikystės traumos ir bendra įmotė, tačiau kartu itin jautriai ir įtaigiai demonstruojama, kaip skirtingai nepatirta tėvų meilė ir šiluma formuoja asmenybes ir charakterius.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.