Magiška kelionė

Šiandien yra ypatinga diena, nes visai netikėtai ir nesiruošus mano trimetis sūnus nustebino mane nužygiuodamas be jokio sustojimo maršrutą, kuriuo nuo vasaros pradžios su juo norėjau praeiti, bet kiti sakė, kad jis dar per mažas, pavargs, nepaeis ir taip toliau. Su broliu netgi buvom išsitraukę seną vaikišką vežimėlį, kuriame patys kadaise važinėjomės, galvojom, gal juo vaiką nuvešim, bet nukeliavom tik dešimt metrų – per sunku! Tas maršrutas man turi ypatingos reikšmės, nes neseniai pati jį įveikiau veikiant sunkinančioms aplinkybėms ir tai daug manyje pakeitė. Va ką tik žemėlapyje suskaičiavau, kad nukeliavome 5,5 km, beveik visas kelias driekėsi saulėkaitoje, o prieš pabaigą reikėjo kilti įkalnėn.

Išėjom ryte tik trumpam, apsirengę ilgom rankovėm, nieko nepasiėmę, vandens ar kažko nuo saulės, tik šiaip, neilgam pasivaikščiojimui. Tada jis sako – einam dar čia, o dabar čia, aš vis pasitikslindavau, ar jis nepavargs, ar sugebės pareiti, nors ir suvokdama, kad trijų metų vaikas dar nesugeba planuoti savo jėgų ir numatyti kad ir artimiausios ateities, bet tada priėjome tašką, iš kurio jau nebuvo kaip atgal eiti, visada tik pirmyn ir pirmyn.

Dvi valandas keliavome vidutiniu arba greitu suaugusiojo žingsniu, o tai reiškia, kad vaikas beveik visuomet turėjo bėgti. Kad būtų dar sunkiau, jis mėtė pakelės akmenis, vis apsikabindavo šunį, lipdavo į griovius ar ant kalvelių, aukštai keldavo kojas gėrėdamasis kelio dulkių debesimis, man belikdavo tik priminti jam, kaip juo didžiuojuosi, nes tai yra tiesa. Prieš kelionės pabaigą jis pritūpęs ant žvyro pirštais piešė magiškus simbolius ir man nežinoma kalba giedojo užkalbėjimus.

Norėjau tai užsirašyti, kad niekada nepamirščiau, jog žmonės yra daug daugiau nei iš jų tikiesi ir kad geriausi dalykai nutinka spontaniškai, tiksliau – tada, kai jiems reikia nutikti.

Myliu.