Litas

Eilinį kartą mane sumovė „niekada nesakyk niekada“ taisyklė. Nors žodelio „niekada“ nevartojau, bet galima buvo jį numanyti, kai sakiau, kad neduodu išmaldos. Nu tai va vakar daviau. Paprašė 20ct, kai pamatė, kad imu piniginę, kainą pakėlė iki 50ct, cento nė vieno neturėjau, daviau litą. Šiais laikais nemokamo nieko nebėra, mainais užsimaniau istorijos, kodėl prašo išmaldos. Vakar buvo pilnom kišenėm pinigų, prisigėrė, pabudo tuščiom kišenėm, žmona baisiausiai aprėkė. Susipyko. Sunku. Žmona pyko, kad jis pas K buvo, o juk jis iš tikrųjų buvo pas savo mergaitę. Turėjau idiotišką viltį, kad jis gėlelę žmonai už tuos litus nupirks. Bet jam taip sunku, kad tik alaus butelis jį išgelbės. Tebūnie.

Nesitikiu, kad tai, ką aš duodu žmonėms, pakeis jų gyvenimus. Viską keičiame tik patys. Kaip pasinaudojame pasaulio teikiamais resursais, priklauso tik nuo mūsų. Kai nusišypsau, gali pagalvot, kad man patinki arba kad iš Tavęs mintyse šaipausi. Už tris litus gali nupirkti gėlę arba alaus. Puspilnė arba pustuštė stiklinė. Žvaigždės arba purvas.

Niekas kitas nėra atsakingas už mano jausmus ir mintis, tik aš pati. Ir mano sukurtos interpretacijos. Though all my kingdoms turn to sand and fall into the sea, I’m mad about You. Dainavau Tau vakar, nesu tikra, ar išgirdai.