Laisvės gynėjų diena

Kai tamsiais sausio 13-osios rytais degu žvakutes ant palangės, visuomet susigraudinu ir apsiašaroju, o kai pamatau jas žibant kituose languose ir pradedu pasakoti vaikams apie tai, ką jos simbolizuoja, toks didžiulis gniutulas užgniaužia gerklę, kad prašnekėti negaliu.

Nes, tai, ką laisvės gynėjai padarė aną sausio 13-ąją, taip neapsakomai didinga, kad jausmai tampa žymiai galingesni už juos galinčius apibrėžti žodžius. Net ir šį įrašą rašydama vis stabteliu, ištrinu, rašau iš naujo, sunku tinkamai nusakyti, ką noriu.

Kai kalbame apie tokias bendražmogiškas vertybes, kaip empatija, atjauta, mielaširdystė, pasiaukojimas, laisvės gynėjų portretuose jos švyti ryškiausiai. Kalbu ne tik apie tuos, kurie vardan mūsų paaukojo savo gyvybę. Jų vietoje galėjo būti bet kuris kitas, tą lemtingąją naktį buvęs prie strateginių mūsų valstybės objektų. Jų vietoje galėjo būti mano mama ir tėtis.

Galvodama apie žmones, kurie nedvejodami ėjo ginti savo vertybių, savo ir savo vaikų ateities, o kartu ir mūsų visų laisvės, kuo žemiausiai lenkiu galvą. Iš begalinės pagarbos ir dėkingumo. Už drąsą stoti prieš agresorius be ginklų, su dainomis ir susikibus už rankų aplink laužus.

Manau, šią dieną, prisimindami žuvusius už mūsų laisvę, kiekvienas galime skirti bent kelias minutes savo laiko, uždegti žvakutę ir apmąstyti tai, kas mums yra laisvė ir ką mes su ja veikiame.

Ar mums pakanka drąsos kasdien pakovoti už tai, kas mums yra svarbu? Ar esame pasiryžę paaukoti patogų rutininį komfortą vardan savo pamatinių vertybių? Ar į agresiją atsakome agresija, ar sugebame nuginkluoti kitą vidine ramybe, harmonija ir taika? Ar ne pernelyg dažnai užmerkdami akis einame į kompromisą su „na, taip jau yra, nieko čia nepakeisi“?

Prasmingos Laisvės gynėjų dienos!