Laiškai iš Tenerifės. Ketvirtas.

Klausyk, aš puikiai suprantu, kad jau mažumėlę pabodo tie mano atostogų vaizdai su minimaliais pasvaičiojimais, man irgi atsibostų, jei Tu taip ilgai kažką panašaus dėliotum. Bet suprask, yra dar vienas žmogus be Tavęs, kuriam skirtas šis tinklaraštis, – aš. Ir būtent dėl to kito asmens man norisi nors mažumėlę susisteminti savo prisiminimus dėliojant juos čionai. Kadanors juk visviena liausiuos pliurpti apie tuos Kanarus. Tiki? Pakentėk dar mažumėlę.

Kovo 16, pirmadienis, Tenerifė, Ispanija

Karnavalas! Iki šiol neteko iš arti matyti, o žiniasklaidos paveikta buvau susiformavusi nuomonę, jog tai dailių apsinuoginusių merginų, apsikaišiusių plunksnomis, žygiavimas, jaudulingai judinant klubus.

O pasirodo! Visų pirma, tai – gyvenimo džiaugsmu trykštantis, sveikinantis pavasarį ir visas miesto gatves užpildantis šurmulys, neišvengiamai į Tavo kapiliarus besismelkianti nuotaika!

Dalyvauja visi – nuo kūdikių vežimėliuose iki tuoj šimtmetį švęsiančių senukų, nuo riebių storulių iki dailiausiai pasidabinusių gėjų (pastarųjų Tenerifėje tokia gausybė, kad skaitlingumu net šunis pralenktų!).