Laiškai iš Tenerifės. Antras.

Kovo 11, trečiadienis, Tenerifė, Ispanija

Na gerai, dvasiniai potyriai. Vakar buvom Loro parke, na, zoologijos sode, kur mieli gyvūnėliai ne tik gražioje gamtoje vaikštinėja, bet ir įvairiausius triukus rodo. Ploja katučių ir maži, ir dideli, džiaugdamiesi, kad jūrų liūtai, orkos ir delfinai jiems uodega moja, dėl jų ore vartosi ar kamuolį į krepšį mėto. Žuvytės už tai gauna! Aikčiojau ir stebėjausi su visais, kaip čia taip išmoko tuos jūrų gyvius visokių triukų, o giliai širdelėje tvenkėsi koktumas, iki ko žmogus su savo visaapimančiu viešpatavimu priėjo.

Šiandien gi lankėmės vietoje, kuri akivaizdžiai demonstruoja gamtos viršenybę prieš žmogų – Teidės ugnikalnyje. Berods tai trečias pagal aukštį salos ugnikalnis pasaulyje, neabejotinai aukščiausias Ispanijos kalnas, na, toks tikrai įspūdingas. Ir kai matai tas visas lavos paliktas uolas, suformuotą ir pertvarkytą gamtovaizdį, skaitai istorijas apie lava užlietus miestelius, susimąstai: o mažas mažas žmogau…

Tas neišvengiamas ir akis badantis tarno ir šeimininko santykis: gyvūnas – žmogus, žmogus – stichija. Ir dar tie santykiai tarp pačių žmonių: mikro pasikartojimai; aplink mane nuolat sukasi kambarinės, padavėjai, baseino prižiūrėtojai, animatoriai, recepcijos darbuotojai – visi, kurių darbas yra užtikrinti, kad mano praleistas laikas viešbutyje būtų kokybiškas. Bet šiuose santykiuose viršenybę sunku išlaikyti, nes man iš jų ko nors reikia, ir esu priversta kreiptis, klausti, dėkoti. Kažkoks iškreiptumas. Namie pati pasikloju lovą, išsišveičiu kriauklę ir išsiplaunu indus, bet labiau jaučiuosi šeimininkė ir ponia, nei čia su tuo visu būriu aptarnaujančio personalo. Keista?