Kurt Vonnegut: Čempionų pusryčiai

Kai tik supratau, kodėl Amerika tokia pavojinga, nemiela šalis, kur žmonės nežino, kas yra tikras gyvenimas, aš nutariau vengti bet kokių literatūriškų pasakojimų. Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą, ir tai, atrodo, kol kas man neblogai sekasi.
Jei taip darytų visi rašytojai, tada piliečiai, nedirbantys literatūrinio darbo, galbūt suprastų, kad mus supančiame pasaulyje nėra jokios tvarkos, kad mums nelieka nieko kita, kaip tik prisitaikyti prie chaoso reikalavimų.
Prisitaikyti prie chaoso sunku, bet įmanoma. Taip, įmanoma. Aš – gyvas įrodymas.

Šią knygą buvau skaičiusi prieš penkioliką metų, ir – nuostabu – išsirinkau tą pačią citatą, pati to neprisimindama. Čia aukščiau išrašiau kitą, bet irgi svarbią, savotiškai paaiškinančią neįprastą autoriaus kūrybos stilių.

Vonnegutas – maištininkas, satyrikas, unikalus ir drąsus, bet kartu ir beprotiškai įžvalgus. Šis romanas pasirodė 1973 m., bet jame po plastiką braidantys ir absurdiškomis reklamomis tikintys veikėjai tokie panašūs į mus šiandien.

Knygoje autorius pats pasirodo kaip knygos veikėjas, neslėpdamas nuo kitų veikėjų, kad jis juos sukūrė ir gali priversti juos elgtis kaip panorėjęs. Romanas iliustruotas autoriaus piešiniais, nes – o kodėl ne? Šitoks laisvės, humoro ir žaismingumo derinys iš pradžių šokiruoja, bet paskui imi smagintis. Nes o kodėl ne?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.