Kur Neris į Nemuną

Privalau tai užrašyti, kad gūdų lapkritį arba vasarį skaityčiau ir uosčiau kaip dabar – rodos, pati pirmoji vasaros diena, nors dar tik balandis, ir mes santakoj su šuneliu. Risnojam per pievą, būreliais geltonuoja pienės, zvambia sunkios kamanės. Ant suolelių mamos sūpuoja vežimus, pradinukai šnabdžasi apie svarbiausius pasaulyje reikalus, porelės glaustosi lyg per pirmuosius pasimatymus. Šlaitu žemyn, saulės spindulius gaudo pagyvenusi dama, tolėliau – nebe pirmojo jaudulio krečiami jaunuoliai. Kuriamės, tiesiamės, taisomės, gulamės lygiai ant savo šešėlių, kad būtų švaru ir ryškiai apšviesta.

Gaudžia. Oranžiniu tiltu dunksi automobiliai, žvejas susuka ritę, miestas ūžia gyvenimu. Gerai, šnabždu, jie mumis pasirūpins. Priveš maisto, pašildys vandens, priskaldys degtukų; gyvensim. Gerai. Galiu užsimerkti.

Vieninteliu įrodymu, kad laikas egzistuoja, lieka rotušės laikrodis, nelygiomis atkarpomis bandantis mane dėl kažko įspėti. Dėl ko?

Apsimetu negirdinti.

Pasišliurpaudama šlamščiu kriaušę, atidžiai vynuoges po vieną. Šuniui – mėsiški skanėstai. Mūsų pietūs. Sakau, galim būti ramūs, miestas gyvena be mūsų, su mumis pačioje širdyje, nežino, kad čia gulinėjam pietaujam, bet mes ir esam miestas. Smagiausioji jo dalis. Tingiai vasariška, poilsiaujanti, maloniai atsipalaidavusi, saugiai įsikūrusi, su dideliu jausmu, kad nieko netrūksta.

Ir tas vėjas, net jo netrūksta.