Kristina Sabaliauskaitė: Petro imperatorė

Mes abu supratome, kad tą naktį vagiame laiką. Išplėšiame jį iš tamsos, ryjame jį neišmatuojamais nesuskaičiuojamais bučiniais kažkur giliai į krūtinę, į slaptą sielos kišenę greta širdies, kad paskui, ilgus ilgus metus ateityje, kai bus labai bloga, baisu, sunku ir aitru nuo pažeminimų, galėtume nemačiomis, niekam nežinant po tuputį, po lašelį išsivarvinti sau šitos nakties saldumo: kaip vaistą, kaip priešnuodį mūsų gyvenimams, kaip pasakų gyvąjį vandenį, kuris atgaivina lavonus ir priaugina nukirstas galvas, rankas ir kojas, ir kuris mums padės ištverti mūsų nenuspėjamą, pavojingą likimą, kurio vardas Piteris.

Buvau išėjusi savotiškų priverstinių skaitymo atostogų – gulėjau ligoninėje. Per savaitę surijau keturias knygas. Turint omeny, kad kokias dvi dienas paslika gulėjau ir knygos rankose nenulaikiau, likusioms gaunasi beveik po knygą per dieną. Va čia tai gyvenimas! (juokauju, aišku. Geriau jau likt neskaičius, nei ligoninėse gulėt)

Pirmiausia griebiausi vienintelės atsivežtos popierinės knygos – Petro imperatorės. Silva rerum esu labai maloniai suskaičius, tad to paties iš autorės tikėjausi ir šiame romane. Nenusivyliau!

Iš tiesų turbūt visi laikrodžiai skaičiuoja laiką trumpyn: kiek su kiekvienu rodyklės cvaktelėjimu sutrumpėja mūsų gyvenimai. Tik niekada apie tai negalvojame, visi manome, kad jie skaičiuoja laiką ilgyn – mūsų šiame pasaulyje nugyventąjį laiką. Tai – netiesa. Sąžiningiausieji – nors nepatogiausi naudoti – turbūt yra smėlio laikrodžiai: savo akimis matai, kaip mažėja tau skirto laiko smiltelių.

Sodriai turtinga senovinė kalba, egzotiškos praeities gyvenimo detalės, subtiliai brėžiamos psichologinių portretų linijos – sunku atsitraukti! Vienareikšmiškai profesionalus, kokybiškas ir unikalus kūrinys. Laukiam tęsinio!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.