Kovą žiūrėjau

Džonas Q (John Q) – vyras paima įkaitais pusę ligoninės, reikalaudamas, kad jo sūnui būtų persodinta donoro širdis, kuri išgelbėtų gyvybę, nors nemokėjo sveikatos draudimui pakankamai pinigų, tam, kad užtikrintų sūnui tokį dalyką. Per visą filmą aidi ir vilnija žavėjimasis jo elgesiu ir JAV sveikatos draudimo sistemos smerkimas: jei mes būtume turtingi, sūneli, man nebūtų reikėję dabar švaistytis ginklu. Kadangi mano politinės pažiūros kardinaliai liberalios, šitoks kairuoliškumas sukelia savaiminę atmetimo reakciją.

Reikalai Briugėje (In Bruges) – žudikų, turinčių sąžinę, istorija. Dora, žavi, nuoširdi, su dailiais senoviško miesto vaizdais, net užsimaniau į tą Briugę nuvykti. Nepasakyčiau, kad istorija sukrečianti, tačiau netikėta – tikrai. Tas Ralphas Fiennes yra labai produktyvus aktorius, nes jau vien per kelis šiuos mėnesius, sąmoningai to nesiekdama, mačiau tris filmus, kuriuose jis suvaidino pernai metais (prie Briugės prijungiant Hercogienę beigi Skaitovą). O Colinas Farrellas gali nors ir šimtą kartą būti tituluojamas seksualiausiuoju, kai jis kas antroj grimasoj sudeda tuos savo storuosius antakius į apverstą V raidę, man atrodo daugiau nei komiškai.

Mano angelas (Mon Ange) – keistas, tylus ir jausmingas prancūziškas filmas su Vanessa Paradis. Jautriai, skausmingai ir su nerimu egzistuoja dvi vienatvės, kiekviena atskirai save sauganti ir puoselėjanti trapias švelnias svajeles apie šviesią ateitį, galop paskęstančios viena kitoje. Filmas sukurptas dailiai, kaip ir dera prancūzams, dialogai skvarbūs ir verti užsirašymo. Apie ledo gabalėlius, saugomus merginų viduje, kartais ištirpstančius ir išsiveržiančius ašaromis, kai atrodo, kad jos verkia nei iš šio, nei iš to… Vanessos Paradis grožis labai subtilus, gležnas, ir niekaip neatsižiūrimas.

Transamerika (Transamerica) – kodėl filme vyrą, besijaučiantį moterimi, vaidina moteris? Filmas tikrai neblogas, bet jei nebūčiau mačius kelių „Nusivylusių namų šeimininkių” sezonų, būtų įtikinamiau, nes gi dabar matau, kad Felicity Huffman yra moteris, nu… Kažkiek priminė „Vaikinai neverkia” su Hilary Swank, tik atvirkštinė situacija, ir „Transamerikoj” pagrindinė veikėja jau suaugusi ir tiksliai žinanti, ne tik nujaučianti, ko nori iš gyvenimo ir ką gyvenimas jai už tai gali pasiūlyti. Sudėtingos moralinės dilemos tiek pačiam transeksualui, tiek jo šeimos nariams…

Meilė ir ginklai (LOVE & A .45) – pakvaišėliškas, bet mielas, nors šaudo ir kraujuoja, bet myli, bučiuojasi, nešioja ant rankų ir tuokiasi, nors suvaro draugui peilį į plaštaką, o šakutę į kaklą, bet meiliai pokštauja su žmonos tėvais prie vakarienės stalo ir pataikauja jos mergaitiškai silpnybei viską fotkinti. Smagu matyt Renée Zellweger antibridžitiškame vaidmenyje – čia ji kieta pupytė trumpais šortukais ir papūstom lūpytėm, o Gil Bellows, gerietis iš Ally McBeal, – jos mylimasis, nesiskutęs ir vėjo išdraikytais plaukais. Smagus filmukas!