Kiemas

Oi, šią savaitę aš taip smarkiai pasikrovusi energija ir kunkuliuoju gera nuotaika! Nuo to jausmo net galvelė svaigsta. Ir sunku pasakyti, kuris faktorius suveikė kaip stipriausias katalizatorius – fantastiškas oras (ne kartą rašiau, kad esu pakraunama saulės baterijomis), pilna gamta žalių valgomų vitaminų bombų ar pažintys su įstabiais žmonėmis. Greičiausiai visko suma (sandauga?)

Nes savaitgalį susipažinau su nerealia mergaite E., ir net ne tai, kiek kartų ji viena yra apkeliavusi Indiją, mane labiausiai sužavėjo, o iš jos savaime besiliejantis laisvės pojūtis ir atrodo, kad būdama bet kurioje pasaulio vietoje ji yra namie. Tokie žmonės mane labai smarkiai pakrauna. Ir įkvepia. Ne tik kelionėms, bet pačiam gyvenimui (nuvalkiotai filosofiškai – gyvenimas yra kelionė). Kalbėjomės ir apie tokius žmones, kurie nekeliauja. Dirba vargsta kenčia visus metus, o atostogas praleidžia namuose. Aš tikriausiai niekada jų nesuprasiu. Ir nereikia teisintis finansais, nes tai prioritetų klausimas. Gyvenimo tikslo ir prasmės klausimas.

Dėl tų vitaminų bombų – kaip per multikus rodo, kad alkanas žmogus vietoj kiaulės mato kepsnį, taip aš, eidama pievomis ir pamiškėmis, visur matau sriubas, arbatas ir salotas! Rimtai, net seilės kaupiasi. Renku, plaunu, pjaustau, verdu, valgau, likusius užšaldau. Artimiausias tikslas – pienių uogienė. Mmmm… Šiuo metu verdu rabarbarų kompotą, vos pradėjus juos lupti nuo kvapo užplūdo vaikystės prisiminimai, kai grauždavom jų stiebus, kažkaip skanus tas rūgštumas būdavo, o lupenos fantastiškai gražios atrodė, kaip garbanoti plaukai, kokių aš niekuomet neturėjau.

O dėl oro tai nėra čia ką daug bekalbėti – pastebėjau, kad man net virpuliukai nubėga kūnu, kai artėju prie savo deginimosi pievelės ar smėliuko… Įkvepiu pilnais plaučiais ir neriu į saulės vonias. Palaima.