Kiekviena vasara turi…

What does mammoth do to chill?, klausia Dub Dat Cheeses savo naujojo EP pradžioje, kai klausau jų makaluodama dar vieną gerą porciją kremo nuo uodų savaitgaliui sodybėlėje, ir šypsausi galvodama, kad geresnių muzikantų vestuvėse už juos negalėjo būti, ir tas jų šviežiena dub‘as kvepia taip vasariškai, kaip ir visa kita mano galvoje ir aplink ją, pojūčius katalizuoja vaikai darbe, kurie pamažu vėl virsta visiškai laukiniais žvėriūkščiais, lakstančiais ir klumpančiais meduotose pievose, o ugdymo įstaiga jiems kaip zoologijos sodas su grotomis, greičiau į laisvę, greičiau vasara, nesvarbu kas bus paskui, o aš jau užuodžiu fetaki, milžiniškas alyvuoges ir Egėjo jūros purslus tarp smėlėtų tarpupirščių, o kaip nusigabenti plačiabrylę baltą skrybėlę jos nesulamdžius, dar visokių išvaizdos pokyčių esu prisiplanavusi, ak, greičiau greičiau greičiau viskas tegu vyksta!

Bet ne, iš tikrųjų nieko aš neskubinu, netgi kartais sugebu vadovėliškai tiksliai pabūti čia ir dabar, pavyzdžiui, kai įvairuodama į savo kiemą po dienos darbų džiūgauju, kad štai pagaliau tas metų laikas, kai nebereikia nuogastauti, ar sugebėsiu pati viena prisiparkuoti, ar nereikės prašyti dėdžių pastumdyti manęs tarp pusmetrinių sniego pusnių, o už lango girdžiu kaip siaučia dvyliktokai, balionėliais pasidabinę automobilius, laikydami delnus ant garso signalų ir piešdami saules mokyklos stadione, ir vėlgi mėgaujuosi šia akimirka, kad tas paauglystės nerimas nebekamuoja manęs, kad mano dienos ir mano naktys tobulai tokios, kokių šiuo metu norėčiau. Aišku, prisiminimai apie šventes, žyminčias kažko pabaigą ir kažko pradžią, pavyzdžiui, apie išleistuves arba vestuves, visuomet sukelia tam tikrą nostalgiją ir saldžius sentimentus, tačiau nors ir kaip džiaugčiaus, jog tai buvo nuostabios akimirkos, kuriose nieko nekeisčiau, sugrįžti atgal nejaučiau nė menkiausio noro. Nes geriausia yra čia ir dabar. Kaip ir visados.

Vasara.