Khaled Hosseini: Bėgantis paskui aitvarą

Tai tebuvo šypsena, daugiau nieko. Ji nieko nepakeitė. Tik šypsena. Smulkmena. Lapas miške, drebantis, pažadintas išgąsdinto paukščio skrydžio.
Bet aš ją priimsiu. Išskėstomis rankomis. Nes, atėjus pavasariui, sniegas tirpsta po vieną snaigę, ir galbūt aš ką tik pamačiau tirpstančią pirmąją snaigę.
Bėgau. Suaugęs vyras lėkė su būriu klykiančių vaikų. Bet man buvo vis tiek. Bėgau, vėjui pučiant man į veidą, su šypsena lūpose, plačia kaip Pandžšero slėnis.
Bėgau.

Šį romaną pradėjau skaityti vos jam pasirodžius lietuvių kalba, nes buvo girdėjusi daug teigiamų atsiliepimų. Deja, ištikus pirmajai didžiajai veikėjų krizei lioviausi ir atidėjau knygą į šalį. Emocinis skausmas buvo sunkiai ištveriamas, tiesiog nenorėjau savęs kankinti.

Dabar šį romaną išsirinkome skaityti savo Knygų klube, taigi neturėjau kitos išeities, kaip tik vėl paimti į rankas. Ir į širdį. Nes kūrinys itin emocionalus. Empatiškiems žmonėms ašaros neišvengiamos. Jeigu tokios knygos patinka – šimtaprocentinės rekomendacijos!

Aš visgi jaučiausi taip, tarsi autorius manipuliuotų mano emocijomis – kai itin detaliai ir meistriškai tau prieš akis pateikiama neteisybė, skurdas, išdavystė, skurdas, žiaurumas – kaip dar galėtum jaustis? Man tokie emocijų amerikietiškieji kalneliai tikrai nebuvo malonūs ir antrą kartą šios knygos neskaityčiau.

Tačiau pripažįstu, kad kaip literatūros kūrinys romanas „Bėgantis paskui aitvarą” yra itin kokybiškas ir stiprus, meistriškai suręstas: ryškūs veikėjai, tvirtos vertybės, įvairiaspalviai kelių kultūrų peizažai.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.