Kazuo Ishiguro: Neleisk man išeiti

Tomis tylomis žvelgė į Rūtą, aiškiai sutrikęs ir negalėdamas suprasti, kieno pusę ji palaiko. Aš ir pati nebuvau tikra, kad manąją. Staiga man toptelėjo, jog Rūtai tikriausiai nepatiktų, jei pamiršę pagrindinę savo išvykos tikslą nukryptume į šoną, vadinasi, nors ir nenoriai, ji turėtų pritarti man. Nusišypsojau jai, bet ji man tuo pačiu neatsakė.

Labai gadino knygos skaitymo malonumą tai, kad vos pradėjus prisiminiau, jog mačiau jos ekranizaciją. Mano atmintis išties prasta ir nemažai filmo detalių iškildavo prieš akis tik perskaičius tam tikras pastraipas, tačiau nuo pat romano pradžios žinojau, kuo visa ši pakankamai šiurpi, mano nuomone, istorija kvepia ir tai atėmė nemažai žavesio, kurį būčiau patyrusi kartu su nuostaba.

Nors romano veiksmas vyksta Anglijoje, nepaprastai stipriai jaučiamos japoniškos autoriaus šaknys, dėl kurių knyga su skaitytoju kalbasi itin atvirai, nuoširdžiai, neslapukaudama ir nesidangstydama įvairiomis pseudofilosofinėmis kaukėmis. Net jokių ištraukų nebuvau pasižymėjusi tinklaraščio įrašui, nes nebuvo tokių itin mąslių ar paveikių romano vietų. Kita vertus – pati knyga visa iš esmės būtent tokia ir yra – mąsli ir paveiki. Tiesiog sukrečianti savo gyliu ir jautrumu. Prisiliečianti prie pat skaudaus paties žmogiškumo, humaniškumo gyvasties, šerdies, geluonies.

Šalia mėginau skaityti keletą knygų apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, tačiau kai žiaurumas pateikiamas pernelyg tiesmukai ir atvirai, jis galbūt kartais tiek nebešokiruoja, kaip tas, apie kurį pasakojama šiame romane. Ir kuris vykdomas kasdien mūsų pašonėje, na, galbūt tik kiek kitokiomis formomis.

Puiki knyga.

P. S. Dar didesnis kuriozas yra tai, kad paskelbus šį įrašą supratau, kad ne tik filmą buvau mačiusi, bet ir pačią knygą prieš šešerius metus skaičiau… Tikrai „žaviuosi” savo atmintimi.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.