Kazuo Ishiguro: Neleisk man išeiti

Kaip tik dėl to aš vis delsiau ir vis prisimindavau panelės Emilės patarimą: “Jei dar neradote žmogaus, su kuriuo iš tikro norėtumėte visa tai patirti, geriau palaukite!”. Bet artėjant tų metų pavasariui aš vis dažniau nutverdavau save galvojant, kad netgi norėčiau pasimylėti su kokiu vaikinu. Ir ne tik kad įsitikinčiau, koks tai jausmas, bet ir dėl toptelėjusios minties, kad reikėtų patirti, kas apskritai yra tas seksas, ir geriausia, jei pirmą kartą padaryčiau tai su vaikinu, kuriam esu visiškai abejinga. Mat, kaip man tuomet atrodė, vėliau, sutikusi tikrąją savo meilę, būsiu jau labiau patyrusi ir galėsiu viską padaryti kaip reikiant.

Antrą kartą iš eilės pasičiupau gerą knygą, pagal kurią, nors ir nežinojau to imdama knygą, kažkada buvau mačiusi filmą. Velnias! Bent kokį trečdalį malonumo tikrai sugadina siužeto žinojimas, jei ne daugiau. Tačiau vis vien itin smagiai skaitėsi, toks meistriškas vinguriavimas po atminties užkaborius, kai pasakojimo metu atskleidžiama visa gyvenimo istorija nuo pat vaikystės iki greitai numanomos mirties, taip subtiliai ir tiksliai atskleidžiamas vaikų mąstymas – geresnio pavyzdžio už šį romaną tam nerasčiau – visa ta žaidimų prasmė, santykių kebeknės, požiūris į suaugusiuosius, ir žinoma, niekad nepaleidžiantis šaltas mirties dvelksmas, nuolat alsuojantis į nugarą, stingdantis savo artumu, suteikiantis prasmę ar beprasmybę, kaip pažiūrėsi, visam gyvenimui. Dailiai suręsta istorija, tarsi fantastika, bet ne visai, ir toks kiaurai persmelkiantis švelnus liūdesys, malonus ir ilgesingas, nuo kurio nesinori gydytis.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.