Kazuo Ishiguro: Klara ir Saulė

Aš pasitraukiau nuo lango, bet dar spėjau pastebėti, kad lauke vėjas siautėja kaip ir anksčiau, kad ne tik medžiai linksta, dangumi skrieja daugybė piltuvėlių ir piramidžių, – jos visos atrodė kaip nupieštos padrožto pieštuko brūkšniais. Bet Saulė buvo prasiveržusi pro tamsius debesis, ir mes visi kaip vienas – tartum būtume gavę slaptą nurodymą – atsigręžę sužiurome į Džouzę.

Naujausia talentingojo japonų kilmės britų rašytojo knyga, man daugeliu aspektų primenanti jo garsiąją „Neleisk man išeiti„. Panašus jautriai nuoširdus pasakojimo stilius, kalbama apie panašias moralines – etines dilemas, kurias gali greitu metu spręsti žmonijai.

Pagrindinė veikėja Klara yra robotė, dirbtinė draugė, perkama paauglei, kad padėtų jai nesijausti tokia vieniša ir rūpintųsi ja. Visgi pamažu rutuliojantis istorijai pajaučiame, kad dirbtinis intelektas gali būti ne tik sumanus ir žaibiškai apdoroti informaciją, bet ir empatiškai atjausti bei pasiaukoti dėl mylimo žmogaus gerovės.

Skaitant vis gumulas gerklėje tvenkėsi, savotiškas gailestis Klarai ir noras apsaugoti, apginti jos naivų gerumą. Nors rašytojas vis neleido užsimiršti, pateikdamas detalių, kad ji yra mašina, robotas, negyvas daiktas, sunku pagrindinės veikėjos nepamilti ir už ją nesirgti. Kiti romano personažai taip pat ryškūs, įdomūs, kiekvienas su savo dorybėm, nuodėmėm ir spalvinga priešistore.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.