kam viskas dedikuota
Kažką gražaus, kažką švelnaus, ir susapnuoto. Nes kasdienybės per daug. Kutenančiais plunksnų pūkų galiukais, aplipusį šokoladu. Materialybės slėgis žemas. Liestis pečiais, automobilių žibintais, ir miegoti surėmus kaktas. Kad pirštai persipina negrįžtamai, suauga į vieną su mūsų pažadais. Braškės, frezijos ir sprangūs vyšnių kauliukai. Gaisrą virtuvėj, šunį dumble, neužrakinamus namus namus. Suvilgau meduje blakstienas, prašai dar neužmigti. Taip kvepia šiandiena, atviri langai ir nuogos širdys. Ir eime pasivaikščiot, pasaulis saugus, nestringa spynos, kaimynai neplyšauja. Supasi miglos sūpuoklėse, perregimi voratinkliai apipina pėdas, lengvumas įsikūnyjęs būtyje. Buityje?
Traški plutelė, pagardinta bazilikais ir raudonėliais, bitės aplink galvas, sukasi. Niekas netranko durelių, dingo šerkšnas, pavasario rytai spigina į akis. Kartosiu kuždėsiu naujai. Net šuo prisimerkia. Sakyčiau, balandį.
4 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Beveik daina gaunasi:)
Pasijutau lyg man rašyta (susireikšminimas).
Anei joks čia ne susireikšminimas, juk aš ir rašau Tau. Stengiuosi bent jau, kad skaitytoja(s) suprastų, jog kreipiuosi į jį / ją, o ne į abstrakčius „jus”. Taigi ne minios vienu metu skaito, o Tu viena(s).
Pajuokavau dėl to susireikšminimo:) Aš irgi laiškus ir „keliones po mano vidų” rašau tam, kuris tuo metu skaito:)