Kaip pasigaminti hidrolatą

Hidrolatas, dar kitaip vadinamas gėlių vandeniu – bespalvis skaidrus skystis, pasiėmęs daug gerųjų augalo savybių, tačiau nesurūgstantis per kelias dienas kaip arbata. Naudojamas kremų ir kitų kosmetikos priemonių gamyboje, purškiamas ant veido ar kūno kaip tonikas ir prausiklis, gaivina, ramina ir drėkina odą, juo skalaujami plaukai, o ką jau bekalbėti apie aromaterapinį poveikį! Na gal plaukų skalavimui paprasčiau naudoti žolelių nuovirą, pasigamintą tam kartui, bet plaukų priežiūros priemonių gamyboje hidrolatas nepakeičiamas, nes nerūgsta mažiausiai metus.

Iki šiol pirkdama hidrolatus rinkdavausi tuos, kurių dėl mūsų kraštuose neaugančios žaliavos negalėčiau pasigaminti, pavyzdžiui, sandalmedžio arba ylang ylang, ir štai pagaliau prisiruošiau pasinaudoti vietinio darželio gėrybėmis. Taigi, gaminant hidrolatą reikės:

• 100 g džiovintų arba 200 g žalių augalų (pagal norimą poveikį, mėgstamą kvapą ir panašiai, šįkart aš pasirinkau mėtas);
• 0,5 – 0,7 l vandens (paties paprasčiausio, galima iš čiaupo);
• 4 indų: puodo ir trijų karščiui atsparių indelių, du iš jų turi tilpti į puodo vidų, o trečiasis sandariai uždengti puodo viršų, sandarumui užtikrinti dar patartina turėti drėgną rankšluostį;
• vandens ledukų, aš jų sunaudojau kelis dviejų – trijų savo kumščių dydžio gabalus, galima žaisti su ledo kubeliais, bet žymiai lengviau paprasčiausiai užšaldyti vandenį dvigubuose plastikiniuose maišeliuose ir viskas.

Į puodo dugną statome apverstą karščiui atsparų indelį, kuris reikalingas tam, kad indas, kuriame kaupsis hidrolatas, tiesiogiai nesiliestų su puodo dugnu. Suberiame augalo žaliavą, užpilame ją vandeniu. Ant apverstojo indo statome indą, kuriame rinksime hidrolatą. Viskas atrodo maždaug taip:

Puodo kraštus apvyniojame drėgnu rankšluosčiu ir sandariai uždengiame viršutiniu indu. Į jį dedame ledą, o puodą užkaičiame virti ant labai labai silpnos liepsnos. Iš apačios šildant ugniai, iš viršaus šaldant ledui, virimo garams neturint kur dingti ant viršutinio indo dugno ima kondensuotis kvapnus skystis, vėliau sulašantis į apačioje stovintį indą.

Vienam ledo gabalui ištirpus jis pakeičiamas kitu (jei ledas yra maišeliuose, išvengiama nepatartino viršutinio indo kilnojimo norint išpilti vandenį), gaminant pagal šias proporcijas ir verdant ant tikrai pačios mažiausios liepsnos vanduo ant puodo dugno neturėtų visiškai išvirti, taigi nėra reikalo atidenginėti ir žiūrėti, kas ten vyksta (nebent tikrai labai smalsu, bet čia praverčia peršviečiamų indų naudojimas), bet jei jau ima svilti – negerai, reikia įpilti dar vandens. Na ir po kokios pusantros valandos turime rezultatą – apie 150 ml (kiekis gali skirtis priklausomai nuo įvairių aplinkybių) kvapnaus hidrolato! Belieka supilstyti jį į sterilius indelius ir džiaugtis vertingų augalo savybių nauda grožiui, sveikatai ir nuotaikai. Pirmyn!