Kai suklysti
Baigiasi dar viena diena. Rytoj dauguma mūsų prabus naujam rytui, tarsi šviežiai pradžiai. Deja, dauguma ir vėl tęs gyvenimą su nemėgstamu savim, su nepakenčiamais įpročiais, kurių niekaip nepavyksta pakeisti.
Kai kurį laiką nesiseka kažko pakeisti kasdienybėje, kai seni įpročiai tarsi su dviguba jėga grįžta atgal, nors, atrodo, dėjai tiek daug nuoširdžių pastangų, siekdama jų atsikratyti, nekeista, jei imi abejoti savimi bei savo galia pasikeisti.
Tuomet užplūsta nemalonūs jausmai: savigrauža, savęs kaltinimas ir gėdinimas, nusivylimas savimi, saviplaka. O kai jautiesi tokia niekam tikusi (nes va draugei tai pavyko sėkmingai svorio numesti, o kaimynas jau pusmetį kaip prisiverčia anksti ryte atsikelti ir aplink stadioną dvidešimt kartų apibėgti), paguodos ir palengvėjimo vėl imi ieškoti senuose įpročiuose – atsipjauni pusę torto į lėkštę, apkalbi bendradarbes prie kavos puodelio, leidi pyktį skatinančioms mintims vėl užkariauti Tavo protą.
Ką daryti?
Visų pirma – atleisti sau ir absoliučiai priimti save tokią, kokia esi. Savigrauža ir saviplaka nėra tinkamas stabilus pagrindas, ant kurio galima būtų statyti naują asmenybę. Šios emocijos ir su jomis susijusios destruktyvios mintys jau savaime yra netinkami įpročiai, kuriuos vertėtų transformuoti į besąlyginę meilę sau ir savęs priėmimą.
Kai išaušta naujas rytas, mes galime atsiversti šviežią tuščią gyvenimo puslapį ir kurti save iš naujo. Kas, jei vėl suklupsime? Visai tikėtina, kad taip atsitiks, tačiau jei savo klaidas sąmoningai ir su meile priimsime kaip pamokas, o ne kaip įrodymą, kad kažkas su mumis negerai, tai bus dar vienas laiptelis aukštyn į pozityvią transformaciją.
Kai studijavau kultūrinę antropologiją, ypač užstrigo faktas apie vieną Afrikos gentį, kurios kalboje nėra žodžių junginio „Aš buvau”. Jie sako „Tas aš, kuris… (vakar buvo piktas, pusmetį nepaleido iš pirštų cigaretės, buvo įpratęs nuolat save teisti ir t.t.)”. Tai nuostabus įgalinimas neprisirišti prie nepageidaujamo savivaizdžio ir kasdien kurti naują save – tą, kuri… (įrašyk savo variantą).
Tad brėkštant naujai aušrai nuoširdžiai linkiu vėl ir vėl atleisti sau, priimti ir pamilti save, bei toliau kantriai ir su džiaugsmu keliauti pokyčių taku.
