Kai nieko
Kai matau žmones, ieškančius patarimų apie tai, kaip tapti laimingesniais, internete ir žurnaluose, nagrinėjančius savo sudėtingą praeitį psichologų kabinetuose arba artimiausios draugės virtuvėje, nuolat knibinėjančius pokalbių su partneriais ir tėvais detales, po siūlelį analizuojančius vakardienos įvykius ir rytdienos planus, mane vienu metu apima ir nuostaba, ir pasibjaurėjimas. Kiek kartų jie turi perskaityti ar išgirsti paprastutį sakinį, kad jį suvoktų sudėtingi jų smegenų vingiai: laimė yra subjektyvus dalykas ir ji nepriklauso nuo nieko kito, išskyrus patį žmogų! Tai jausmas, tai būsena, o emocijas patiriame tik mes patys, niekas daugiau už mus negali to padaryti! Patarimai, receptai, nuo šiol jau elgsiuos vienaip, o su vaikais kalbėsiuos tik šitaip… Kas gaunasi? Šnipštas. Nes kiekvienam nuodui yra priešnuodis, nes gyvename apsupti žmonių, daiktų ir reiškinių, ir jei savo laimę projektuojame išorėn, niekuomet negalime būti tikri, kaip pasikeis aplinkybės. Vien jau pats faktas, kad viskas gali bet kurią sekundę pasikeisti, savaime užteršia laimės akimirkas šlykščiais purvais. Ir daugiau nieko nelieka. Tik skausmingas laukimas. Nežinia ko.
O iš tikrųjų nieko nėra paprasčiau už laimę. Nieko nėra paprasčiau už santykius su mylimu žmogumi. Viskas lengva. Nieko sudėtingo. Tereikia kiekvieną akimirką įsisąmoninti – ar dabar esu laiminga? Nieko neprisimenant ir nieko nelaukiant. Jei taip atvirai, tikras skausmas, kančia ar išties nemalonūs momentai sudaro vos kelis procentus mūsų gyvenimo, visą kitą laiką praleidžiame grauždamiesi dėl to, kas įvyko, iš naujo ir iš naujo sukdami nesmagių prisiminimų filmą, arba nuogastaudami ir nerimaudami dėl to, kas gali įvykti, o kas jeigu… Ar gali būti kas nors tobuliau už šią sekundę (nieko neprisimenant ir nieko nelaukiant!!!)? Gyvenimas su auksinės žuvelės atmintim. Taip aš vadinu šią techniką. Taip aš vadinu laimę.
15 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
Labas,
O ne gauni priekaištų paskui kai jau išmoksti veik tobulai ta techniką žuvelės, kad kažka pamiršti, kažkam atrodai nerūpestingas ir galvoji tik kaip tą akimirką gerai praleisti laiką?
Numaniau, kad gali iškilti panašūs kontrargumentai, tik tikėjausi kažko žiauresnio, pavyzdžiui, kad galbūt kažkam norėsis kažką primušti ar apvogti nemąstant apie pasekmes, nes jos lauks tik kažkur ateityje. Tačiau kai gyveni išties sąmoningai, visa savo esybe pasinerdamas į dabarties momentą (jokiais būdais nesakau, kad man taip pavyksta), užuomaršumas, savanaudiškumas ir išsiblaškymas negresia, priešingai, šie dalykai žymiai smarkiau veikia, kad žmogus veikia viena, o mąsto apie kitą.
Papasakokit šiuos niekus suaugusiems, kurie patyrė smurtą, psichologinę ir fizinę prievartą vaikystėje.
Kaip lengva-pokšt-pasukai jungiklį-ir visą vaikystę ištrynei.
Skaičiau jūsų blogą su malonumu-bet dabar atrodo, kad skaitau jauno ir nelabai subrendusio žmogaus blogą, kuris davinėja patarimus kitiems, nelabai išmanydamas apie tai-ką patarinėja.
Kad dar ne sena esu, tai tikrai tiesa!
Ir nelabai patyrusi-taip pat tiesa 🙂
Sutinku su PinkCity dėl šios technikos. Jei ši nuostata būtų skleidžiama iš kartos į kartą, gal neieškotų žmonės laimės patarimų. Juk dauguma užaugo su pamokymais, kad „gyvenimas sunkus ir žiaurus”, „reikia kentėti” ir t.t. ir t.t Tai ne taip paprasta, atsiminti kad laimė ne ten kažkur, o čia ir dabar. Bet ačiū, kad priminėt. Priminkit dažniau.
Mano akiimis, labai taikliai.
Prašom, prašom, į sveikatą!
Kažkada seniai seniai (na man tikrai atrodo, kad jau seniai) ir „įsimylėjau” tavo rožinįMiestą dėl tos sklandančios lengvos ir paprastos Laimės Auros. Patarimai-NEpatarimai dažniausiai pro vieną ausį įeina ir išeina, nes visgi kad jie pradėtų skleisti savo tikrąją magiją reikia pačiai persukt daug sraigtelių savyje. BET bent jau kokias 10min po tokių „paprastaiLaimingų” įrašų galima jaustis bent truputėliuką teigiamiau, nei prieš užsukant čia 😉
Haha, na ir šaunu!
Tikrai taip, tavo tiesa yra labai arti manajai 🙂 Gal ir negalime visko sukurti, tačiau mes atsakome už savo veiksmus, kurie sąlygoja mūsų dabartį ir ateitį.
Taip! Taip! Taip! :))
Dėl blogų patirčių vaikystėje, ir smurto, kaip rašo „Aš“, galiu pasakyti savo pastebėjimus. Dauguma gyvenimu mokančių džiaugtis ir pozityvių žmonių, mano pastebėjimu, praeityje yra turėję daug sunkių patyrimų. Gal kontrastas padeda suprasti, kad dabar tikrai nėra blogai, nes žinau, kas iš tiesų yra blogai? Tai tik mano hipotezė. Manau, kad laimingu padaryti niekas negali, žmogus arba jaučiasi laimingas arba nesijaučia, nes tai vidinė būsena 🙂
Aš turėjau tos blogos patirties ir toli gražu netapau optimiste. Ir nežinau ar tapsiu, nepaisant nemažų pastangų.
Tai cia jau tavo beda As :D, as irgi turejau visokiu blogu dalyku, bet iskyrus, kad kartais pereina saltas drebulys prisiminus, netrugdo man dziaugtis gyvenimu, kol ji turiu, gal net atvirksciai, labiau ji vertini.
Aktyvios laimės paieškos labai panašios į aktyvius bandymus kuo greičiau užmigti arba pagauti išdykusį šuniuką:)