Ką skaitai: gyvenimo tikslo tipo apmąstymas nedarbo akivaizdoje
Paskui jis persigalvojo ir suprato, kad čia ypač diskutuotinas klausimas, bet mano minčių sniego kamuolys jau buvo spėjęs įsibėgėti ir dabar privalau viską užrašyti, ką galvoju. Nes užsiplieskiu kaskart, su šia tema susidūrusi.
Darbingo amžiaus žmogus, neturintis darbo. Kokios asociacijos kyla? Anksčiau, kai darbo jėgos paklausa buvo didžiulė, būtum atsakęs – tinginys. Dabar, kai visi graudžiai suvokia, kokia klaiki yra situacija, – linguoji galva: vargšelis, krizės auka. Bet kokiu atveju nuomonė apie nedirbantį asmenį yra neigiama. Nes?..
Gyveni tam, kaip dirbtum, ar atvirkščiai? Iš viršuje pateiktos nuomonės tikrai galima susidaryti įspūdį, kad visas (na, ar dalis, nesvarbu) laisvas laikas turėtų būti išnaudojamas darbiniams įgūdžiams tobulinti, darbo paieškoms ir taip toliau. Darbas, geresnis darbas, geriausias darbas, ir taip iki pačios pabaigos.
Vienas iš paradoksalių visuomenės spaudimo žūtbūt dirbti pavyzdžių (iš Tinginystės filosofijos, vieno mano mėgstamiausių tinklaraščių): Valgyk, Juozuk, duoną!! Bet aš nenoriu valgyti duonos… Reikia, kad užaugtum didelis ir stiprus. O kam aš turiu būt didelis ir stiprus? Kad galėtum dirbti ir uždirbti pinigų!!! O kam man tie pinigai? Kad galėtai nusipirkt duonos! Bet aš nenoriu duonos… Arba pas Jankauską buvo neblogas pavyzdys, bet dabar neradau, na, maždaug sėdi žmogus, žiūri į jūrą, kitas įkalbinėja jį įsidarbinti viename jo laivų, tas vis domisi, kam, galų gale prieinama prie to, kad žmogelis senatvėje galėtų būti didelės laivų įmonės savininku, ir?.. Ir galėtų sėdėdamas žiūrėti į jūrą. Bet jis dabar žiūri į jūrą!!!
Mano gyvenimas nėra tai, kas vyksta grįžus iš darbo ir savaitgaliais. Mano gyvenimas nevyksta pripuolamai, šalia kažko svarbaus. Mano gyvenimas nevyksta vardan geresnio darbo. Jis vyksta dabar.
Mistiškai man skamba šūkčiojimai skelbiančių, kad darbas yra jų aistra ir jie nekantrauja greičiau vėl pasinerti į viliojančias profesijos bangas. Galbūt kada nors ir mane aplankys tas stebuklas, bet kol kas ne ypač suvokiama ir atrodo, kad tai eilinė saviapgaulė. Pasiteisinimas prieš save ir kitus, kodėl nesimatai su draugais, nežaidi su vaikais ir neaplankai tėvų.
Nedirbdama naujai atrandu dienos metą. Su draugėmis pagaliau galiu matytis ne pripuolamai, tuo laiku, kuris lieka po darbo, o normaliai, kai ir turėtų vykti gyvenimas – dieną. Ir šį normalumą atrandu kaip stebuklą! Argi ne šlykštu, kaip visuomenės normos iškreipė mano mąstymą?
Todėl noriu supurtyti ir atverti akis kiekvienam, verkšlenančiam dėl netekto vergavimo svetimam šaltinio: mėgaukis, po velnių! Neišvengiamai vienaip ar kitaip visuomenė ras būdų Tave įkinkyti į jungą, o kol kas, vardan savo paties labo, skaityk knygas, kurios įdomios Tau, o ne Tavo būsimam darbdaviui, a?
Na, pradėk dabar komentarus apie tuos savo nelemtus pinigus. Juk, nuoširdžiai, Tavo gyvenimas iš tikrųjų vyksta dėl jų, ar ne?
21 Comments
Join the discussion and tell us your opinion.
OK, taip ir padarysiu, pasimėgausiu kurį kailą..
Gi galiu sau tai leisti, galų gale 🙂
vajė, kaip užsiplieskė panelė rožytė, nuo nedidelio paerzinimo ir kaip aršiai puolė į gynybą. O ypač, kai paklausiau dar žinodamas kontekstą kad vaikštai po darbo interviu ir užsiregistravus darbo biržoj esi ir aišku nedirbant daugiau laisvo laiko yra ir gali sau ramiai knygą skaityt :))
Skirtingi žmonės, skirtingos nuomonės, skirtingai gyvenimą suprantam, skirtingai gyvenam. Čia faktas, kaip blynas, kad man pinigi svarbūs, nes juos panaudodamas aš atveriu duris į kitas laimes. Darbą aš prirašau prie „gyvenamo gyvenimo” ir galiu dar priminti tavo pačios žodžius tau „stenkis turėti kaip galima geriau, nes būsi priverstas paimilti ką turi” ;]
Dar vienas dalykas „visiuomenė ras būdų tave įkinkytį į jungą” <– man čia patinka pačiam turėti pasirinkimo laisvę ir įsikinkyti kur noriu, tada ir darbą prirašai prie gyvenimo, o ne išskiri.
Vadinamosiose besivystančiose šalyse, kur šilta, daugybė žmonių visąlaik taip gyvena. Na, bet jų poreikiai nedideli. Arba dar taip gyvena kai kurie turtuoliai. Arba dar taip gyvena viena mano pažįstama lietuvė. Jos numylėtinė jorkšyrų terjerė atsivedė 8 šuniukus. O ji juos pardavė ir nedirba dabar kurį laiką…
geras požiūris.
Pink, darai per toli siekiančias išvadas. Man net į galvą nešautų kaltinti tave neatsakingumu. Apskritai man nuostabu, kad tu taip GREITAI jau ieškaisi. Pats praeitą kartą kai keičiau darbus, leidau sau paatostogauti net 5 mėnesius ir per tą neperskaičiau nė vienos tiesiogiai su būsimu užsiėmimu susijusios knygos 🙂
Tai pat manau, kad nėra prasmės skirstyti savo gyvenimo laiką į darbą ir visą kitą. Juk biure lygiai taip pat gyvename, kvėpuojame, jaučiame, džiaugiamės, liūdime kaip ir namuose. Viena aplinka papildo kitą. Ir jei būdami darbe jaučiamės prislėgti, suvaržyti, tai yra tos darbovietės problema.
Va vienas mano skirtumas nuo tavęs, tai kad aš daviau kolegoms savo tinklaraščio adresą – ir jaučiu iš jų palaikymą 🙂 Nors apie darbines temas savo puslapyje beveik iš viso nekalbu.
Aš tai irgi pritarčiau tam žmogeliui, kuris žiūri į jūra, t.y. su mielu noru būčiau laisvas nuo darbo (na minimaliai pragyvenimui, kaip pvz būdavo amerikoje – ryte futbolas ir ežeras, po pietu darbelis, nakti bariukas 😉 ), bet žodžiu man Lietuvoje sąlygos prastos. Reik išsilaikyti butą. Reik taupyti bapkes mašinai ir t.t. Todėl reikia ir dirbti. Na o kadangi dirbu, tai norisi ir gauti pinigų normaliai, o jei jau pinigų normaliai, tai reiškiasi reikia kažką žinoti, kad galėtum kažko siekti. Na ir gaunasi, kad turi mokintis papildomai. Aišku neaukoju savo laisvo laiko su draugais mokslams. O tarp kitko labai gerai, kai darbas sutampa su tavo interesais (pomėgiais) 🙂
Ir ką aš čia tiek primaliau… 🙂
Geras poziuris, Pink, dziaugiuosi, kad yra taip mastanciu zmoniu kaip tu. :*
[…kol kas ne ypač suvokiama ir atrodo, kad tai eilinė saviapgaulė…] na kai turesi toki darba kuris tikrai patiks, galbut tai bus tavo hobis, manau suprasi ka tai reiskia. Esu turejes toki darba, i kuri eidavau su malonumu, laisvu metu taipogi sededavau darbe, nes man ten patikdavo buti, ten virdavo gyvenimas. Juk neidomu sedeti laisvu metu prie kokio televizoriaus, kasdiena nepribusi su su draugais.
I darba reikia ziureti kaip i pramoga, malonuma.
Nerašysiu daug, tiesiog mąstau kaip ir Tu. Patinka, kad gyveni gyvenimą, o ne leidi jam Tave gyventi. Pakft:*
Tos kelios eilutės iš paveiksliuko tokios nemirtingos!
Labiausiai išvertė iš koto „linux for dummies”. 😀 Geras! 😀 Į tokį atsakyčiau: „Ne, tik Really easy howto’s: How to make your fat ass, which you grew while reading linux for dummies, smaller”.
O paskutinė eilutė perfrazuotai skamba taip: „O koks tikslas skaityti normalią knygą?” 😀 Made my day!
O šiaip pats turbūt esu karjeristas. Ir skundžiuos laiko stoka. Tačiau negaliu sakyti, kad labai gailiuosi. Na, gerai, jei man dabar duotų daug laiko, tai surasčiau ką veikti, bet ilgainiui vėl užplūstų nuotaikos: turiu per daug laiko, nieko neveikiu, švaistau gyvenimą. Būtent ši priežastis yra viena iš pagrindinių, kodėl pradėjau dirbti. O taip pat darbo dėka galiu sau leisti vakarais mokytis šokti šokiu studijoje ir dar daugelį panašių smagių dalykų. Taigi, viskas priklauso tik nuo požiūrio! 🙂
suprantu tavo pasipiktinimą, ir jam pritariu.
o tas Deividas dabar bando nevykusiai apsimesti, kad tai tebuvo provokacija.
niekad nesu tarp darbų turėjus daugiau nei kelias laisvas dienas. gerai, kai galima sau taip leisti kurį laiką pailsėti… bet kai nėr kaip kitaip gauti lėšų pragyvenimui, tai dirbi. viskas natūralu. man mano dabartinis darbas baisiai patinka, dėl to labai džiaugiuos, nes pagaliau radau tokį, kuris man gerai sekasi ir yra įdomus bei nuolat jame reikia tobulėt 🙂 žodžiu, jaučiu atradus savo vietą darbine prasme. o šiaip tai irgi esu iš tokių žmonių, kuomet laisvo laiko turėjimas yra labai gerai, bet ne per ilgai, nes paskui ima jaustis veiklos trūkumas 🙂 žinoma, visokios tos veiklos būna., bet bent jau manasis darbas suteikia man labai įdomių iššūkių, kai turi spėt padaryt užduotis laiku ir gerai, apgalvot geriausius variantus, kaip tai padaryti, kaip išspręst vieną ar kitą problemą ir t.t. Mėgstu smegenų mankštą 😀 Toks stresas gerąja prasme verčia pasitempt ir neužmigt ant laurų 🙂 žinoma, pavargsti ir visko būna, bet tam galų gale yra atostogos, savaitgaliai, vakarai… 🙂 o kai esu naktibaldų giminės, tai su draugais vakarot man labai patinka 🙂 be to, didžioji dauguma jų dirba, tad ir negalėčiau dieną su jais matytis.
tai va. o šiaip manau, kad tas „mėgavimasis netekus jungo” yra tik tuomet įmanomas, jeigu finansinė padėtis tai leidžia. o jeigu ne – tuomet keisk požiūrį nekeitęs, badas ne brolis..
pamiršau pridurti, kad neskaitau darbine tematika savo laisvu laiku ir nelabai suprantu žmones, kurie taip daro… 🙂 laisvas laikas tam ir skirtas, kad pailsėtum… o kadangi jo nėra labai daug, kam jį dar trumpinti?
Na bet ir tas skaitymas darbine tematika, gal zmogui patinka tobulinti save darbo srityje, siekti nauju ziniu, vystiti bendra supratima. Kad ir kokia bebutu knyga, ji padeda mums tobuleti.
Cia du skirtingi zmoniu tipai: vieni tobulet nori, kiti atsiriboti nuo darbo. Ir viena, ir kita zmoniu rusys vertinamos skirtingai, tad nereik nuvertinti kitos.
prisiminiau prarastosios kartos pozicija i santyki su darbu:
verta paaukoti dali gyvenimo tam, kad neprarastum jo viso.
Chiotas, tobulėjimas darbo srity yra tik labai siaura sritis. Galima save tobulinti ir kitose srityse, pasaulis platus, yra ką iš jo paimti bei duoti dalį savęs 🙂 jei vienintelis žmogaus tikslas – karjera, tuomet taip. Lieka darbinės knygos.
Čia pusė komentatorių žiūriu neperskaitė, kad kalbama apie laikotarpį kai neturi darbo, esi bedarbis. Šaunūs patarimai laisvalaikį pasilikti sau, o ne darbui!! (ypač kai nedirbant praktiškai visas laikas yra laisvas). ačiū, die, kad dar darbo birža yra ir moka KITŲ uždirbtus pinigus tokiems, kurie nori tik į jūrą žiūrėt, kol jiem darbą pasiulys. (beje kurioje čia temoje buvo svarstytas teiginys apie vieno uždirbtų pinigų davimą, kitiems valsytbės dėka?) ;]
🙂
Šitą įrašą tikriausiai turėjai omenyje, kai sakiau, kad daugmaž nereikia iš valstybės nieko tikėtis, tai ir nenusivilsi. Nelabai aš ko ir besitikiu. Teko girdėti, kad lyg maksimali nedarbo išmoka vos siekia tūkstantį litų. Jeigu ją ir gausiu, tai tik tris mėnesius. Šiaip gyvenu iš santaupų. Tikrai niekam ant sprando nesėdžiu. Gėda būtų.
Va būtent 🙂 Ir dar: kas per nesąmonė „dirbti, arti, plušti” dėl pensijos – kai pvz ateina draudimo agentas ir sako: „Kaip norėtum gyventi, kai būsi pensininkas?”, o tu atsakai: „Kaip didelis ponas!” Tada jis pasiūlo labai gerą kaupiamąjį gyvybės draudimą…Nesakau, kad tai nesąmonė – ir pati tokį turiu, bet aš DABAR noriu gyventi kaip noriu, o ne kai pensininkė būsiu…o iki tol gal mane koks sunkvežimis pervažiuos ar anyta iš ketvirto aukšto numes :D…Aš už tai, kad DABAR mėgautis gyvenimu ! O tai, kad „darbas yra didelė vertybė” sugalvojo tie, kas norėjo sau įdarbinti kitus.
Nežinau, ar mano komentaras bus į temą, bet…
bet, aš, jei dirbu nemėgiamą darbą ir darbo metu įmanoma kažką „nuchaltūrinti” taip ir darau, jei yra galimybė dirbant nemėgiamą darbą reikia bent du trečdalius to laiko skirti sau..
bet čia šaknys gilios, viskas prasideda nuo mokyklos baigimo pasirenki netinkamą specialybę, pasirenkant netinkamą/nemėgstamą darbą, tam kad gyventi, gyventi kam?
Gyvenimas katorgoj ir savęs atidavimas darbdaviui yra ne gyvenimas. Gyventi reikia čia ir dabar, gyventi sau ir dėl savęs. Nes jei gyveni ne sau, tai kam tada gyveni?
Aš jau nuo pirmadienio esu bedarbis, džiaugiuosi, kad dar turiu iš ko gyventi, kad galiu miegoti tiek kiek noriu, kad galiu susitvarkyti seniai užsigulėjusius darbus ir visa kita.
Apskritai, kad galiu neskubėti, užsiimti mėgiama veikla.
P.S. Pinkcity, gal galėtume kažkaip susikomunikuoti, nes norėčiau gauti keletą patarimų dėl darbo biržos.
Mano el. pašto adresas lengvai randamas paspaudus vokelio ikonėlę, esančią iš karto po tinklaraščio pavadinimu, Skype Pink_City. Nors dar nesijaučiu darbo biržos eksperte, tikiuosi, kad kuo nors galėsiu būti naudinga.