Ką aš galvoju apie padavėjas Šventojoje

Jėga, vasara įgauna pagreitį pačiom gražiausiom savo formom… Trečią savaitgalį iš eilės, ketvirtą šį sezoną buvom pajūry. Šįkart surizikavom įvertinti lietuviškus džiaugsmus ir išsimuomavom kambarį Šventojoje. Balti patalai vs. palapinė yra okai, šiltas dušas vs. degalinės tualeto kriauklė irgi. Nu bet tokios siaubingo aptarnavimo kavinėse koncentracijos man gyvenime neteko patirti…

Studentiškais metais pačiai yra tekę duonos iš padavėjai paliekamų arbatpinigių pirktis, todėl visuomet nuoširdžiai suprantu tas mergaites, pateisinu visas jų nešypsenas ir pan. Šventojoje sezonas ką tik prasidėjo, padavėjos pripažįsta dirbančios pirmomis dienomis – vėlgi klaidas galima atleisti.

Bet jau sekmadienį, per pusryčius, kurie buvo mūsų gal koks šeštas lankymasis Šventosios kavinėse, net tolerantiškajai man trūko kantrybė ir pradėjau save apsitarnauti pati… Netgi buvo kilęs įtarimas, kad jie tas padavėjas kokiais narkotikais ar vaistais šeria, nes net ir niekad tokio darbo nedirbęs asmuo logiškai nesumąstytų elgtis taip, kaip jos. Geriausias kuriozas įvyko per šeštadienio pusryčius: atsibudę ir murmėdami kavos kavos kavos užsukome į vieną visai padoriai atrodančią viečikę. Prie baro kavos aparato nesimatė, todėl nuėjau pasiklausti, ar jį turi. Trys už baro stovinčios padavėjos vieningai palinksėjo – taip, turime. Atsisėdom, atsivertėm meniu, draugai dar kartą mus aptarnaujančios mergaitės pasiteiravo: pas Jus cappuccino daroma iš aparato, ne iš miltelių 3in1, taip? Mane toks klausimas truputuką nustebino, bet tie iš savo karčios patirties pastebėjo, jog visko būna… Mergaitė teigiamai palinksėjo, ir po kokių septynių-aštuonių minučių atėjo su padėklu, ant kurio garavo keturi puodeliai su paviršiuje plaukiojančiais sintetikos miltukais… Mes truputuką netekom žado: ar melas įaugęs jauno žmogaus kraujyje, ar mes panašūs į visiškus asiliukius, kurie turėtų neatskirti kavos nuo nekavos? Padavėjos pasiteisinimas nuskambėjo kaip kažkas panašaus į „neturim aparato…”. Švelniai pastūmėm tuos puodelius link jos. Vieną mūsiškių nusiuntėme atsisakyti užsakytų patiekalų, nes po velnių, norėjome atsigerti to, ko norėjome. Jam nuėjus vėl padavėjos (ir ta pati, mus aptarnaujanti), pradėjo tvirtinti, kad kavos aparatą turi. Draugas įsiprašė į virtuvę jo pažiūrėti, nes kilo įtarimas, gal merginos virdulį aparatu vadina? Visgi jis buvo – tiesa, buitinis, tačiau kavos pagaliau gavome.

Be nuotykių neapsiėjome nė vienoje kavinėje – dvimetei mergytei prie sulčių šiaudelio kas kart tekdavo paprašyti, o štai į puslitrį alaus bokalo su tvirta rankena vyrui jo nepamiršo įdėti. Pasiteiravus, ar visiems į bokalus deda šiaudelius, atsakė: vieniems nešam, kitiems ne… ?!? Kartą sąskaitos sulaukėme dar neatnešus maisto – išankstinio apmokėjimo paslauga? O kad ko nors užsisakyto nėra (visose kavinėse pusę meniu galima išbraukt), teikdavosi pranešti, kai jau kiti būdavo pavalgę… Į kai kurias vietas nėjome, nes buvom prisiklausę pakankamai mielų istorijų apie tenykštį aptarnavimą.

Nemėgstu bumbėti, bet šįkart tikrai verta. Smagu man tik dėl tų kavinių savininkų – jie visuomet turės klientų, nes du kartus į tą pačią vietą dėl karčios patirties niekas neina, ir taip jie visi Šventojoje draugiškai lieka aplankyti. Valgyt žmonės nori, ką darysi…

Grįždami Kaunan jau ne pirmą kartą užsukom į puikią kavinukę Vilkyškiuose prie pieninės – net lengviau atsikvėpėm, kai pagaliau galėjom skaniai, sočiai, nebrangiai pavalgyti to, ko norėjom, maloniai aptarnaujami. Ir dar pasisupti. Savaitgalį vertinu puikiai, nes važiavom ne kavinių išbandyti – buvo įkaitusios kopos, šviežiai rūkytos žuvys, mieli labas rytas susikibus rankom, pasivaikščiojimai pajūriu, ir patys gražiausi prisipažinimai pasaulyje.