Jūs dėl darbo?

Mielos kolegės atrankų specialistės, kiek laiko skiriate vienam pokalbiui dėl darbo? Man paprastai užtenka pusvalandžio. Tai taip ir susidėlioju grafiką – dešimtą, pusę vienuoliktos, vienuoliktą ir t.t. Kai man skiria pokalbį be dvidešimt minučių kažkuri valanda, suprantu, kad kandidatus kaitalioja kas trečdalį valandos. Na, tiek laiko – dar pakenčiama, nors atrenkamieji neišvengiamai susitinka vienas su kitu ir mėto vertinančius konkurentiškus žvilgsnius.

Šįkart kaip tik skubu į pokalbį dėl darbo, be dvidešimt pirma. Lipu laiptais paskui moteriškę, kuri trypčioja prie skambučio, nedrįsdama spausti, suprantu – taip pat kandidatė. Spusteliu skambutį, duris praveria akivaizdžiai-administratorė, „aš į pokalbį dėl darbo“, „aš taip pat“, „prašom, užeikit, čia nusirenkit paltus, prisėskit, teks palaukti“. Akivaizdu, kad dėl laukimo nemeluoja – ant odinių foteliukų lūkuriuoja dar du. Kandidatai.

Ir dar vienas išeina iš kabineto, maloniai pakviesdamas sekantį. Kažkaip nenatūraliai šypsodamasis išskuodžia. Tarsi slėptų burnoj gerą dozę skanaus juoko. Ir paskui aš suprantu KODĖL.

Kandidatai keičia vienas kitą, ant foteliukų nuolat tupi po keturias – penkias žmogystas, ir aš, įsidrąsinusi laukiamojo senbuvė, teiraujuosi kaimynės (tos, kur bijojo spausti skambutį), kelintai valandai ji buvo kviesta. Išsiaiškinam, kad pokalbiams skirtas fantastiškai nuostabus laikas – po penkias minutes! Na, pamanau, šis atrankų specialistas turėtų būti kiaurai permatantis žmones, jei leidžia sau taip greit susidaryti visa lemiančią nuomonę. Ir greitai suprantu, kad NEKLYDAU. Toks žmogus Lietuvoje tik vienas.

Tai garsusis Psichologas, kurio nei vardo, nei pavardės neminėsiu, ir Tu komentaruose nespėliok (bijau psichologinio keršto), bet aš žinau, kad Tu žinai, apie ką aš.

Pamatau jį kviečiantį kitą kandidatą, ir galvoju ou mai, ou mai, (tikrai angliškai galvoju, prisiekiu), kaip greituoju būdu praryti šypseną. Bet štai, jis jau šypsosi man, vedasi į kabinetuką, ou mai. Klausia, kur aš jam matyta. Aš praveriu mažumėlę savo slepiamos šypsenos ir sakau, kad lyg nebuvom susitikę. Jis dar gudriau šypsosi (suprask – neišsisuksi, mažule), ir skatina priminti, kur buvom susitikę. Nors galiu galvą guldyti, kad jį pažįstu tik iš teliko, mykiu, kad gal kokiuose mokymuose jo vedamuose buvau (tikrai nebuvau!). Jau visai nerealiai gudriai šypsosi, klausia mano vardo pavardės, ieško CV. Neranda. Verčia lapus iš naujo. Neranda. Perklausia vardo pavardės. Verčia. Neranda. Verčia. Neranda. Juokauju, kad dabar reikės visą CV iš atminties pasakot. Pasirodo, nejuokinga – taip ir turiu daryti. Išgirdęs raktažodį psichologija istorijoje apie mano išsilavinimą, lemtingai sumirksi, o visą kitą laiką atidžiausiai išplėtęs akis stebeilijasi. Taip labai PSICHOLOGIŠKAI, kad net imu ir patikiu jo antgamtinėmis galiomis. O CV tai nėra. Klausia, kaip galės mane pakviest į antrą pokalbį. Sakau, gal ant lapelio užrašyt savo vardą pavardę? Sakau, gal paskui nueisit pas administratorę ir iš jos el. pašto išsitrauksit tą mano CV? Einam dabar pas ją, pasiūlo.

Administratorė lediniu veidu paklausia mano vardo pavardės, tuomet Į GOOGLE PAIEŠKOS LANGELĮ ĮVEDA MANO VARDĄ PAVARDĘ (pastarąją be vienos raidės, nors triskart pakartojau) bei žodį CV, ir pačiu lediniausiu balsu taria – ne, nieko neranda. Iš juoko man norisi trypti kojomis, žandai plyšta, bet o ką daryt. Administratorė mane leidžia prie savo kompiuterio (taip ir sužinau paslaptį, kokiu būdu reikia ieškoti pasimetusių gyvenimo aprašymų), nueinu į savo paštą, atspausdinu jiems tą CV.

Nešu Psichologui.

Suvokiu, kad per šias kelias minutes jau yra įvykęs kažkoks esminis lūžis mūsų bendravime, nes pereinama prie kreipinio Tu. Sako, va, kai susitiksime per kitą pokalbį, jame dalyvaus daugiau įmonės darbuotojų, viskas vyks bendra tvarka (?), kaip ir su kitais (??), jokių PROTEŽĖ (???????????????) nebus. Viskas aišku, sakau.

Mano žandų sproginėjimas jau kažkaip pasiekė akių obuolius, viskas sprogsta, ou mai. Ar aš gausiu šį darbą?