Jurga Ivanauskaitė: Sapnų nublokšti

Neužsirašinėk. Neprisirišk prie žodžių, stenkis suvokt esmę. Žodžiai tave prirakina prie tavęs paties. Žodžiais Tiesa neišdėstoma. Žodžiai – tai tik Tiesos išnara arba Tiesos lavonas. Numirėlio kūnas yra jau visai nebe tai, kas dar prieš kelias akimis kas gyveno. Tiesa yra gyva. Ji nuolatos kas akimirką keičias, nors visada, per amžių amžius, išlieka ta pati. Tiesa liaujasi buvus Tiesa, jei ją pasičiumpi ir laikais godžiai įsikibęs kaip neįkainojamo daikto. Tiesos negalima turėt. Žmonės klysta manydami, kad ieško Tiesos arba kad Tiesą suranda. Iš tikrųjų Tiesa ieško žmonių. Tiesa juos suranda. Arba – ne. Tiesai reikia daug vietos. Labai daug erdvės. Jei žmogus nėra tuščias, o pats savęs pilnas, Tiesa, net ir suradusi jį, niekada negalės įžengt vidun. O nusileidus į žmogų ji jame ilgam nepasilieka. Užsibūna tik mirksnį.

Kažkada ankstyvojoje jaunystėje buvau labai įnikusi į Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, ir kažkaip galvojau, kad esu visas jos knygas perskaičiusi. Bet va, kaip sakoma, kai kurie kūriniai turi sulaukti, kol skaitytojas taps pakankamai brandus juos suprasti ir įvertinti. Šią knygą rekomendavo brolis, ir aš pagalvojau – ką, tikrai, čia tokia Ivanauskaitės knyga? Nesu apie tokią net girdėjusi!

Žmogus, įstengiantis savo vienintelę, nepakartojamą būtį įsisąmoninti ir iš tikrųjų patirti gyvenimo džiaugsmą, tampa Jos, Meilės, ligi kraštų sklidinas. Jis susisieja amžinais pagarbos ir Meilės ryšiais su visais kitais žmonėmis, žvėrimis, gyvuliais, paukščiais, medžiais, gėlėmis, akmenimis, dykromis, vandenais, kalnynais, žvaigždėmis… Jis yra visa TAI ir visa TAI telpa jame. Šito neįmanoma paaiškinti, o tik patirti. Dabar. Tučtuojau.

Džiaugiuosi, kad brolis iš karto perspėjo neleisti suklaidinamai pirmojo romano skyriaus, kurį skaitant gali pasirodyti, kad čia bus dar vienas banalus kvaišos europietės svaigimas įsimylėjus Mokytoją iš Himalajų, nes tuomet gali ir nesinorėti toliau skaityti. O kuo toliau – tuo įdomiau! Istorija pasakojama iš vis kitų personažų perspektyvos, labai savitai, subtiliai perteikiant jų asmenybės bruožus ir gyvenimo patirtis. Kokie, mes, žmonės, esame skirtingi! Rašytojai pavyko įtaigiai supažindinti su įvairiais požiūriais, kodėl žmonės ieško dvasingumo, ką jame atranda ir kaip tai juos paveikia. Nuostabi knyga, geriausios mano rekomendacijos!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.