Jurga Ivanauskaitė: Ragana ir lietus

Šnekos jiems niekada nepritrūkdavo: jei laikas yra mintis, tai ją laikyti tuščia ar – mintimi apie esatį? Ar mūsų kūnai prisikels su savo turima medžiaga ir jos forma? Jei sielai netrukdytų jos artimumas kūnui, ar jai pasisektų susijungti su dvasine substancija, ar visiškas susijungimas įmanomas, kol nenuslopintos visos fizinės galios? Ar visos blogybės yra neigimai? Ar tikrai, jei yra kažkas, kas juda laike, būtinai turi būti ir kažkas anapus laiko? Ar iš visų baimę keliančių dalykų pirmenybė priklauso mirčiai?

Šį romaną pirmą kartą skaičiau ankstyvoje jaunystėje ir, pamenu, tuomet man ji paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad pamažu perskaičiau visas Ivanauskaitės knygas. Žavėjausi autorės drąsa, netgi įžūlumu, kūrybingumu, įvairiapusiškumu.

Dabar išsirinkome „Raganą ir lietų” skaityti Knygų klube, tad džiaugiausi, kad turėsiu galimybę įvertinti tą patį romaną po kelių dešimtmečių. Matyt, tikrai tam tikri kūriniai ateina į mūsų gyvenimą pačiu tinkamiausiu metu, ir šios Ivanauskaitės knygos laikas man buvo daug seniau. Nes šįkart ji ne tik manęs nesužavėjo, aš netgi turėjau save stumti per puslapius!

Romane vystomos trijų moterų, įsimylėjusių religijai ir tikėjimui pasišventusius vyrus, istorijos: šiuolaikiniame pasaulyje gyvenanti Vika kankinasi dėl meilės kunigui, Viduramžių ragana – dėl meilės atsiskyrėliui, o biblinė Marija Magdalietė – žinoma, dėl meilės Jėzui Kristui. Ta jų meilė tokia bejėgiška, akla, pilna desperacijos ir kančios, kad net nemalonu.

Kažkada girdėjau mintį, kad menas turėtų būti ne priemonė autoriui atsikratyti savo vidinių šiukšlių, o duoti impulsą tam, kuris meną priima, perkeisti savo vidinį pasaulį į naują, kokybiškai geresnį. Tai man šiame romane to trūksta. Nesijaučiu nei pasikeitusi, nei praturtinusi savo patirtis, jaučiuosi tiesiog apipilta vidiniais purvais.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 6.