Jurga Ivanauskaitė: Ištremtas Tibetas

Tad jei moksliškai tiriant ko nepavyksta aptikti, šitai nėra įrodymas, kad tas ar kitas reiškinys neegzistuoja. Tai tik reiškia, kad eksperimentas nepajėgia reiškinio užčiuopti. Aš galiu turėti kišenėje nemetalinį daiktą, ir jo niekada neaptiks metalo detektorius, tačiau tai neįrodo, kad mano kišenė tuščia. Kol kas mokslinė technika nepajėgia skaityti mano minčių, tačiau ar iš to reikėtų daryti išvadą, kad aš nemąstau? Tibeto budistinė tradicija veikia kaip tik minties, mąstymo sritį. Treniruodami protą mes išugdome įgūdžius, įgalinančius daryti tai, ko nepajėgia paaiškinti šiuolaikinis mokslas. Štai kas yra Tibeto „magijos ir mistikos“ pagrindas.

Kai pradėjau skaityti šią knygą, supratau, kad tai yra pirmoji trilogijos Tibeto mandala, kurios antrąją knygą Kelionė į Šambalą jau skaičiau, dalis. Čia paaiškėja, kaip Jurga susidraugauja su kalmukų vienuoliuke Lara, kuri Šambaloje jau visur figūruoja, taip pat konkrečiai, su smulkiomis detalėmis įvedama į Tibeto kultūrą, papročius, tradicijas, supažindinama su šios šalies istorine ir politine situacija.

Aš prisimenu thankų tapytojo Alekso pasakojimą apie jo tibetietę įdukrą, keturiolikmetę mergaičiukę, didžiumą savo gyvenimo praleidusią ritoduose, medituojančią pagal sudėtingiausias sadhanas, kasdien atlikinėjančią čodo ritualą… Pasak mano bičiulio, mergaičiukė savo dvasinėmis galiomis jau prilygstanti garbingiausiam lamai, tačiau ji neturinti nė menkiausio supratimo, ar Žemė sukasi aplink Saulę, ar atvirkščiai, ji neįsivaizduojanti, kad yra Amerika ir Europa, jos pasaulis prasideda ir baigiasi meditacijai skirtomis Tso Pemos olomis, tačiau, tiesą sakant, ar ji nuskriausta, kažko nepažinus?

Turiu pripažinti, kad knygoje yra nemažai vietų, kur istoriniai, kultūriniai ir religiniai faktai pateikiami labai sausai, enciklopediškai, nuobodžiai. Dėl šios priežasties kūrinį skaičiau pakankamai ilgai, nerydavau jo akimis kaip išprotėjusi, tačiau kai kurie puslapiai stipriai užkabindavo savo filosofinėmis įžvalgomis, tyra budistine dvasia, perkeičiančiom įžvalgom, taigi tikrai nesigailiu ėmusis Ištremto Tibeto.

Aš, budistų vienuolis, stengiuosi išsiugdyti atjautą, aš suvokiu ją ne vien kaip religinę praktiką, bet ir kaip žmogaus lygiu veikiančią jėgą. Skatindamas šią savo altruistinę nuostatą, kartais pastebiu, jog tai padeda suvokti save, viena vertus, kaip paskirą asmenį, kita vertus, kaip didelės žmonių bendruomenės dalelytę. Tuomet aš klausiu savęs: „Kieno interesai svarbesni – mano ar kitų?“ Man visiškai aišku, jog kad ir koks svarbus pats sau atrodyčiau, esu tik vienas asmuo, o kitų – begalinė daugybė. Kada labiau skauda – kai nukerta vieną pirštą ar kai visus penkis? Todėl taip svarbu ugdytis altruistinį požiūrį ir troškimą išlaisvinti visas gyvas būtybes iš kančios, suteikti joms džiaugsmo. Mano religija yra gerumas.

400 puslapių, kuriuos perskaičius jaučiuosi truputį nusimananti apie Tibetą…

Tačiau ir toliau mūsų gyvenimas – tarsi sūpuoklės. Tai kylame į tiesiog nenusakomo džiaugsmo viršūnes, tai kiekvienas kasdienybės pavidalas – gėlių ornamentas ant drabužio, per stalą ropojanti skruzdė, žiovaujantis šuo – iškyla lyg pasigėrėtinas to paties visa apimančio tobulumo ženklas. Tai ir vėl stačia galva lekiame žemyn, į pragaištį, negalią, baimes ir skęstame, skęstame nuskęstame savyje.