Juodkrantė keturioliktų gegužę

Kiekvieną kartą, atostogaudami Juodkrantėje ar kur kitur prie mūsų šaltosios murzinosios jūros, svarstome, ar ne geriau būtų buvę už tuos pačius pinigus pasišildyti kur nors piečiau (ne Druskininkus turiu omenyje, nors ten irgi smagu). Taip, kartais šildomės ir piečiau, bet tas nepertraukiamas tradicijų jausmas, kai pažvelgus pro langą į dulksną jau be žodžių aišku, kad šiandien važiuosim į Nidą, kad pakeliui užlipsim iki kormoranų, kai prie marių net ir nešviečiant saulei vaikštom su akiniais nuo saulės, nes neturim akinių nuo mašalų, tas kvapas, tos žuvys, fotografavimasis prie skulptūrų – kiekvieną sykį vis juokais, bet dabar jau sudėliotume nemenką ciklą, atskleidžiantį, kaip keitėmės, kaip auga vaikas, kaip bėga laikas, o vietos išlieka, Raganų kalnas, žuvų rūkyklos, vokiečiai Nidoje, ir Pervalkoj mama kiekvieną kartą parodo namą, kuriame ji atostogaudavo vaikystėje, ir mes palinksim galvom, tarsi girdėtume tai pirmąsyk, tos varnos, antys, kirai, samanos pušyne, užuovėja kopose.

Taip, atostogos toje pačioje vietoje leidžia keliauti ne tik autostrada, bet ir laiku.